Ši teorija prieštarauja seniai nusistovėjusioms idėjoms apie Islandijos ir Šiaurės Atlanto susiformavimą, tačiau mokslininkai teigia, kad teorija paaiškina ir vandenyno dugno geologinius ypatumus, ir tai, kodėl Žemės pluta po Islandija yra daug storesnė, nei turėtų būti.
Jei geologiniai tyrimai patvirtins šią teoriją, nauja radikali idėja apie nuskendusį žemyną gali turėti įtakos bet kokio po jūros dugnu rasto kuro, kuris pagal tarptautinę teisę priklauso šaliai, galinčiai įrodyti, kad jos žemyninė pluta tęsiasi taip toli, nuosavybei.
„Regionas, po kuriuo yra žemyninės medžiagos, driekėsi nuo Grenlandijos iki Skandinavijos“, – sakė Gilliana Foulger, pagrindinė „Islandijos“ skyriaus, kuriame aprašoma nauja teorija, autorė. „Dalis jos vakaruose ir rytuose dabar nuskendo po vandens paviršiumi, tačiau ji vis dar stovi aukščiau, nei turėtų. ... Jei jūros lygis nukristų 600 metrų, tuomet virš vandenyno paviršiaus matytume daug daugiau sausumos“, – „Live Science“ sakė G.Foulger, Durhamo universiteto geofizikos profesorė.
Dingęs žemynas
Šiaurės Atlanto regionas kadaise buvo visiškai sausa žemė, kuri maždaug prieš 335-175 mln. metų sudarė Pangėjos superkontinentą. Geologai ilgą laiką manė, kad Šiaurės Atlanto vandenyno baseinas susiformavo Pangėjai pradėjus skilti prieš 200 mln. metų, o Islandija susiformavo maždaug prieš 60 mln. metų virš vulkaninio pliūpsnio netoli vandenyno centro.
Tačiau G.Foulger ir jos bendraautoriai siūlo kitokią teoriją: kad vandenynai pradėjo formuotis maždaug į pietus ir šiaurę, bet ne į vakarus ir rytus nuo Islandijos, kai suskilo Pangėja. Vietoj to, rašo geologai, į vakarus ir rytus esančios sritys liko susijusios su dabartinėmis Grenlandija ir Skandinavija.
„Žmonės labai supaprastintai įsivaizduoja, kad tektoninė plokštė yra tarsi pietų lėkštė: tiesiog skyla į dvi dalis ir juda viena nuo kitos“, – sakė mokslininkė. „Tačiau tai labiau primena picą arba meno kūrinį, pagamintą iš skirtingų medžiagų – čia šiek tiek audinio, čia šiek tiek keramikos, kad skirtingos dalys būtų skirtingo stiprumo.“
Pagal naująją teoriją Pangėja švariai nesuskilo, o prarastasis Islandijos žemynas išliko kaip nepertraukiama bent 300 km pločio sausumos juosta. Galiausiai rytinis ir vakarinis Islandijos galai taip pat nuskendo, ir liko tik Islandija, portalui „Live Science“ sakė ji.
Ši teorija paaiškintų, kodėl po šiuolaikine Islandija esančios žemės plutos uolienos yra apie 40 km storio, o ne apie 8 km, kaip būtų galima tikėtis.
Kontinentinis šelfas
G.Foulger ir jos kolegos apskaičiavo, kad Islandija kadaise plytėjo daugiau kaip 600 000 kvadratinių kilometrų sausumos plote tarp Grenlandijos ir Skandinavijos, t. y. šiek tiek mažesnėje teritorijoje nei Teksasas.
Jie padarė prielaidą, kad į vakarus nuo dabartinės Didžiosios Britanijos ir Airijos taip pat buvo panašaus dydžio gretimas regionas, sudarantis „Didžiąją Islandiją“. Tačiau, pasak jų, šis regionas taip pat nugrimzdo po bangomis.
Fosiliniai įrodymai parodė, kad kai kurie augalai, plintantys barstant sėklas, tiek Grenlandijoje, tiek Skandinavijoje yra identiški. Šis atradimas sustiprina mintį, kad šiuos du regionus kadaise jungė plati sausumos juosta, sakė autoriai. Tačiau geologai nežino jokių iškastinių įrodymų apie gyvūnus dingusiame žemyne.
Islandijos koncepcija prieštarauja vyraujančioms Šiaurės Atlanto regiono susiformavimo teorijoms, o keli žymūs geologai ir geofizikai šią idėją vertina kritiškai.
Ianas Dalzielis, Teksaso universiteto Ostine geologas, praėjusį mėnesį gavęs Penrouzo medalį už darbus apie senovės geografiją ir praeities superkontinentus, teigė, kad pasiūlymą sunku pagrįstį.
Skirtingai nei, pavyzdžiui, nuskendęs Zelandijos žemynas, kuris, kaip nustatė geologai, buvo sudarytas iš žemyninės plutos, atsiskyrusios nuo Antarktidos ir vėliau nuskendusios, Šiaurės Atlanto regione nebuvo pakankamai žemyninės plutos medžiagos, iš kurios būtų galėjusi susiformuoti Islandija, elektroniniu paštu „Live Science“ sakė I.Dalzielis.
