Vieną 1961-ųjų dieną, Amerikos ekonomistui Danieliui Ellsbergui užkliuvo akis už vieno dokumento, kuriame buvo kalbama apie apokaliptines pasekmes.
D.Ellsbergas, kuris patarinėjo JAV vyriausybei dėl slaptų branduolinio karo planų, atrado dokumentą, kuriame buvo oficialiai apskaičiuotas žuvusiųjų kiekis, jei būtų smogtas branduolinis smūgis Kinijai ir Sovietų Sąjungai.
Skaičiai buvo įspūdingi: 300 mln. žuvusiųjų Kinijoje ir Sovietų Sąjungoje ir dar dvigubai tiek visame pasaulyje.
D.Ellsbergas buvo susirūpinęs, kad toks planas išvis egzistavo. Po daugelio metų jis bandė sužinoti visas detales apie branduolinį žmonijos susinaikinimą.
Nepaisant to, kad jam nepavyko to padaryti, D.Ellsbergas tapo gerai žinomu dėl „Pentagono dokumentų“ – JAV vyriausybės slaptos istorijos apie jos karinę intervenciją į Vietnamą.
Neseniai buvo atrasti ir kiti slapti dokumentai, iš kurių aiškėja, kad energetikos pramonė jau seniai ir išsamiai žinojo apie savo produktų sąsajas su visuotiniu klimato atšilimu. Tačiau, skirtingai nuo JAV vyriausybės branduolinių planų, energetikos pramonė buvo labai stipriai įsitraukusi į šį procesą.
1980-aisiais naftos kompanijos „Exxon“ ir „Shell“ atliko vidinius iškastinio kuro išmetamų anglies dioksido vertinimus ir prognozavo šių išmetamųjų teršalų pasekmes visam pasauliui.
Pavyzdžiui, „Exxon“ 1982-aisiais prognozavo, kad maždaug 2060-aisiais metais CO₂ pasieks 560 ppm lygį. Tai reiškia, kad „Exxon“ jau tada žinojo, kad, lyginant su ikipramoniniu laikotarpiu, šių dujų koncentracija atmosferoje padidės dvigubai, vidutinė planetos temperatūra pakils maždaug 2 laipsniais pagal Celsijų (lyginant su tuometiniu rodikliu) ir dar labiau temperatūra pakils, jei lyginsime su ikipramoniniu laikotarpiu.
Vėliau, 1988-aisiais metais, „Shell“ taip pat atliko vidinį tyrimą ir ataskaita parodė labai panašius rezultatus. Jie nustatė, kad CO₂ lygis atmosferoje gali padvigubėti dar greičiau – iki 2030-ųjų metų. Vidinėse struktūrose šios įmonės neginčijo savo produktų sąsajų su visuotiniu atšilimu ir ekologinėmis nelaimėmis. Priešingai, jų tyrimai tik patvirtino šiuos ryšius.
„Shell“ savo vertinimuose numatė, kad jūrų lygis pakils vienu metru ir pažymėjo, kad visuotinis atšilimas gali ištirpdyti vakarų Antarktidos ledo sluoksnį ir dėl to pasaulyje jūrų lygis pakiltų nuo penkių iki šešių metrų. To pakaktų, kad didelę dalį pasaulio šalių ir miestų, kurie yra arti vandens, vidutinės pasaulinės temperatūros augimas tiesiog paskandintų.
„Shell“ analitikai taip pat perspėjo dėl „konkrečių ekosistemų išnykimo ar buveinių sunaikinimo“ ir numatė „destruktyvių potvynių ir žemame jūros lygyje esančių žemės plotų užtvindymų“ augimą. Jie teigė, kad „reikės naujų gėlo vandens šaltinių“, kad būtų kompensuoti kritulių pokyčiai. Pasauliniai temperatūros pokyčiai taip pat „drastiškai pakeis žmonių gyvenimą ir darbą“. „Shell“ priėjo išvados, kad „šie pokyčiai gali būti patys didžiausi, kokie tik yra nutikę istorijoje“.
Savo ruožtu „Exxon“ perspėjo apie „galimus katastrofiškus įvykius, į kuriuos būtina atsižvelgti“. Kaip ir „Shell“ analitikai, „Exxon“ mokslininkai numatė niokojantį jūrų lygio kilimą ir perspėjo, kad Amerikos vidurio vakarai ir kitos pasaulio dalys gali tapti dykumomis. Bendrovė sugebėjo pažvelgti į šviesiąją šio reikalo pusę ir teigė, kad „ši problema žmonėms nėra tokia reikšminga kaip branduolinis holokaustas ar pasaulinio masto badas“.
Skaitant šiuos dokumentus per nugarą nubėga šiurpuliukai. Naftos milžinės atsisakė įspėti visuomenę apie būsimą žalą, kurią numatė savi mokslininkai. „Shell“ ataskaita, kuri buvo pažymėta konfidencialumo žyme, pirmą kartą atsidūrė Olandijos naujienų agentūroje dar šių metų pradžioje. „Exxon“ tyrimas taip pat nebuvo skirtas viešam platinimui ir jis buvo nutekintas 2015-aisiais.
Taip pat įmonės niekada neprisiėmė atsakomybės už savo produktus ir jų daromą poveikį. „Shell“ savo ataskaitoje teigė, kad pagrindinė našta kovojant su klimato kaita tenka ne energetikos pramonei, o vyriausybėms ir vartotojams. Šis argumentas turėtų prasmės, jei naftos šaltinių valdytojai, įskaitant „Exxon“ ir „Shell“ atstovus, vėliau nebūtų melavę apie klimato kaitą ir aktyviai siekę užkirsti kelią vyriausybėms įgyvendinti švarios energetikos politiką.
Nors 1980-aisiais klimato atšilimo duomenys ir detalės daugeliui žmonių buvo kažkas tolimo ir mažai suprantamo, tačiau jau egzistavo naftos bendrovės, kurios žinojo, kad aktyviai prisideda prie klimato kaitos. Nepaisant tuometinio mokslinio neapibrėžtumo, esmė atrodė taip: naftos įmonės pripažino, kad jų produktai į atmosferą išmeta CO₂; suprato, kad tai veda link globalinio šiltėjimo ir net apskaičiavo galimas to pasekmes. Ir tada jie nusprendė priimti šias rizikas mūsų vardu, mūsų sąskaita ir kas svarbiausia – be mūsų žinios.
Katastrofiško branduolinio karo planai, kuriuos 1961-aisiais pamatė D.Ellsbergas, buvo Damoklo kardas, kuris, laimei, niekada ir nepadarė savo darbo. Tačiau naftos pramonės slaptos klimato kaitos prognozės tampa realybe ir tai vyksta neatsitiktinai. Iškastinio kuro gamintojai sąmoningai mus veda link, nebijokim pasakyti to garsiai, siaubingos ateities. Jie ir toliau aktyviai skatina savo produktų vartojimą, meluoja apie būsimas pasekmes ir agresyviai gina savo energetikos rinkos dalį.
Kai Žemė šyla, mūsų planetos statiniai – ledo sluoksniai, miškai, atmosferos ir vandenynų srovės – keičiasi ir tam nėra jokios atsvaros. Kas turi teisę numatyti tokio dydžio žalą ir tada nuspręsti įgyvendinti šią pranašystę? Nors karo planuotojai ir iškastinio kuro įmonės turėjo užtektinai arogancijos, kad nuspręstų, koks naikinimo lygis yra priimtinas žmonijai, bet tik didžiosioms naftos kompanijoms užteko beatodairiškumo atidaryti šias duris. Ir akivaizdu, kad jie sau leido gerokai per daug.
Su pilna „Shell“ tyrimo ataskaita galima susipažinti šioje svetainėje.
„Exxon“ tyrimo ataskaitą rasite šiuo adresu.
