Nuo 2000 m. lapkričio, kai pasirodė pirmasis pasaulyje telefonas su 0,1 MP kamera iki šių dienų, kai galime rinktis telefonus ne tik su dešimčių megapikselių jutikliais, bet ir net su trimis ar keturiais objektyvais, prabėgo 20 metų. O norint gauti fantastiškus vaizdus bei didelį fotosistemos universalumą nebūtina žiūrėti į pačios aukščiausios kainos segmentą – puikios kokybės, didelės raiškos nuotraukas gali pasiūlyti net tokie vidutinės klasės įrenginiai, kaip „Huawei P30 Lite“.
„Priešistorė“ – laikai, kai telefonuose kamerų nebuvo
Pirmasis skaitmeninis fotoaparatas pasirodė gerokai anksčiau už telefonams pritaikytas kameras ir net anksčiau, nei išplito mobilieji telefonai – dar 1975 metais. Palyginimui, pirmuoju istorijoje mobiliuoju telefonu tituluojamas „Motorola DynaTAC 8000X“ pristatytas vos pora metų anksčiau. Tačiau pati pirmoji skaitmeninė kamera – „Cromemco Cyclops“ – tegalėjo fiksuoti vaizdą 32 x 32 taškų jutiklyje. Ir gautos „nuotraukos“ būdavo tik juodai baltos. Be jokių pilkų atspalvių. Kiekvienas jutiklio taškas galėjo įgyti tik dvi reikšmes – juodą arba baltą. 1 arba 0.
Nepaisant tokio pradinio nepraktiškumo, skaitmeninės kameros buvo sparčiai tobulinamos ir greitai prasiskynė kelią į mediciną, mokslą, karybą. O netrukus skaitmenine fotografija susidomėjo ir kompanija „Nikon“, 1986 metais pristačiusi pirmą komercinį skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą, fiksavusį vaizdus maždaug 0,3 megapikselių raiška. Nuo to laiko pažanga buvo tokia sparti, kad per dešimtmetį skaitmeniniai fotoaparatai praktiškai išstūmė juostinius iš rinkos. Tiesa, jų dydis – net ir kompaktiškų skaitmeninių „muilinių“ – buvo toks, kad bet koks bandymas juos suporuoti su mobiliaisiais telefonais, atrodytų, buvo iš anksto pasmerktas žlugti.
Pirmieji telefoninės fotografijos žingsniai
Bet inžinierių genialumui ribų nėra. Pats pirmasis telefonas su fotokamera, kaip jau minėta, pasauliui buvo pasiūlytas 2000 metų lapkritį. Tiesa, net ne visam pasauliui – „Sharp J-SH04“ su 110 000 taškų kameros jutikliu buvo skirtas išskirtinai Japonijos rinkai. BBC straipsnis apie šį telefoną, „su dideliu 256 spalvų ekranu“, kurio „telefonų knygoje telpa net 500 kontaktų“ šiais laikais ne vieną žmogų priverstų gerokai nustebti. O nuo tos dienos net 20 metų neprabėgo!
Pats pirmasis telefonas su fotokamera, kaip jau minėta, pasauliui buvo pasiūlytas 2000 metų lapkritį.
Tiesa, keliais mėnesiais anksčiau kažką panašaus į fotografuojantį telefoną Pietų Korėjos rinkai pasiūlė ir „Samsung“. Tik kad iš tiesų tai buvo labiau du atskiri įrenginiai viename kūne: norint peržiūrėti kadrus, užfiksuotus 0,35 raiškos jutikliu, telefoną reikėdavo prijungti prie kompiuterio. Pačiame telefono ekrane nuotraukos net nebuvo rodomos.
„Sharp“ telefono sėkmė buvo tokia stulbinanti, ir užvirė tokia arši konkurencinė kova, kad vos po poros metų daugiau nei pusė Japonijoje naudotų mobiliųjų telefonų jau turėjo fotografavimo funkciją. O 2003 metais pasaulyje parduota daugiau fotografuojančių telefonų, nei skaitmeninių fotokamerų be skambinimo funkcijos – iki tų metų pabaigos dėl mažėjančios fotografuojančių telefonų kainos visame pasaulyje sugebėta parduoti 80 mln. tokių telefonų vienetų.
2004-aisiais per tris pirmuosius tų metų ketvirčius daugiau nei pusė visų pasaulyje parduotų telefonų turėjo fotografavimo funkciją. O link metų pabaigos tokių telefonų dalis išaugo net iki trijų ketvirčių. Ir liūto dalis šioje rinkoje atiteko legendinei Suomijos įmonei „Nokia“.
Vienas iš stipriausių kokybinių šuolių 2005 metais buvo padarytas su „Nokia N90“: šis telefonas galėjo didžiuotis savo 2 MP raiškos jutikliu, automatinio fokusavimo galimybe, blykste ir Vokietijos optikos meistrų „Carl Zeiss“ sukurta lęšių sistema. Vėl užvirė stipri konkurencinė kova – suomiams į pakinklius kibo jungtinės „Sony Ericsson“ pajėgos, 2006 metais pasiūliusios telefoną „Sony Ericsson K800i“ – šio telefono kameros jutiklis išaugo iki 3,2 MP, telefone buvo automatinio vaizdo stabilizavimo funkcija ir ksenono blykstė. Žinoma, suomiai neatsiliko ir vieną po kitos kepė vis geresnes kameras, gebančias dar ir paskambinti močiutei: N93 2006 metais galėjo pasigirti 3x optinio priartinimo galimybe, o dar po metų pasirodę N95 telefonai buvo su 5 MP raiškos jutikliu ir LED blykste. Įdomu tai, kad šio telefono procesorius vertinant šiuolaikiniais standartais buvo toks lėtas, jog tarp dviejų nuotraukų buvo būtina padaryti 20 sekundžių pauzę. Gi šiandienos telefonai geba pleškinti po daug kadrų per sekundę.
Dar vieni lūžio metai buvo 2008-ieji: „Nokia“ pardavė daugiau fotografuojančių telefonų, nei „Kodak“ – fotoaparatų. Tokiu būdu Suomijos įmonė tapo didžiausiu pasaulyje fotokamerų gamintoju. Tiesa, tuo metu „mygtukinių“ telefonų žvaigždė jau buvo pradėjusi leistis – „Apple“ pristatė savo kultinį „iPhone“, pristatyti ir pirmieji „Android“ ekosistemai priklausantys išmanieji įrenginiai.
Iki 2010 metų pabaigos fotografuojančių telefonų pasaulyje jau buvo parduota milijardas. O prekybos vietoje telefonų be kamerų jau reikėjo ieškoti su žiburiu – jie tapo retenybe.
(Ne)mirtingos legendos
Pirmieji „iPhone“, pristatyti 2007 metais, šiek tiek pristabdė telefoninių kamerų raidą – pagrindiniu dėmesio tašku ir pirkėjų viliojimo priemone tapo lietimui jautrūs ekranai. Jei turi liečiamą ekraną – gali montuoti ir prastesnę kamerą, vis vien juos žmonės pirks kaip karštas bandeles. Tačiau šis naujasis magnetas veikė labai trumpai: „iPhone 4“ 2010 metais vėl sugrąžino visą dėmesį į kamerų kokybę pristatydami „iSight“ fotografavimo sistemą. Ir dar daugiau pirkėjus traukė tai, kad jie savo nuotraukomis galėjo pasidalinti labai paprastai – pradėjo populiarėti ir programėlių parduotuvės, kur priemonių nuotraukų platinimui atsirado labai greitai ir labai daug.
Pradėjusi sparčiai stiprėti ir populiarėti „Android“ ekosistema taip pat rodė vis labiau akį žavinčius fotostebuklus. Taivanio bendrovė HTC – vieni iš tuometinių „Android“ stovyklos lyderių – netgi sugebėjo sukurti „trimatį“ telefoną – ir jo ekranas sugebėjo rodyti kažką panašaus į trimatį vaizdą, ir suporuotos kameros filmuodavo bei fotografuodavo 3D režimu. Deja, nepasiteisino – vartotojai ant pusžalės technologijos neužkibo.
Bet pačioje šio dešimtmečio pradžioje didžiausius stebuklus vis dar rodė „Nokia“: nors suomiai dėl strateginių klaidų pradėjo išsikvėpinėti ir užleidinėti, atrodytų, neįveikiamas pozicijas telefonų rinkoje, jų partnerystė su „Carl Zeiss“ buvo stulbinančiai produktyvi.
Štai 2010 metais buvo pristatyta „Nokia 808 Pureview“. Net ir šiandien telefonų gamintojai galėtų išpūtę krūtinę didžiuotis, kad į savo įrenginį įtaisė 41 MP raiškos fotojutiklį ir asferinį lęšių rinkinį. Didžiausios telefono kameros jutiklio raiškos rekordą „Nokia“ išsaugojo iki pat 2019 metų sausio, kai juos aplenkė „Honor View 20“ – šiuose telefonuose jutiklis pasiekė net 48 MP ribą. Deja, „Nokia“ įrenginio populiarumui koją pakišo telefono operacinė sistema: jau tais laikais „Symbian“ sistema buvo beviltiškai pasenusi.
Dar kartą „Nokia“ iššovė 2013 metais, su „Nokia Lumia 1040“ – šiame telefone buvo panaudotas toks pats 41 MP raiškos jutiklis, o ir pats telefonas įgijo kur kas elegantiškesnę išvaizdą už 808 modelį. Ir kitą operacinę sistemą: „Windows Phone“. Deja, partnerystė su „Microsoft“ buvo nesėkminga abiem pusėms: paaiškėjo, kad jau tuo metu vienas iš kertinių kriterijų renkantis telefoną buvo ne tik kameros kokybė, bet ir programėlių gausa telefone, o šioje srityje „Windows Phone“ smarkiai atsiliko nuo „Android“. Galų gale „Nokia“ mobiliųjų telefonų padalinį bandyta gelbėti parduodant jį „Microsoft“, o šie, taip ir nesugebėję išpopuliarinti savo mobiliosios sistemos, buvo priversti pripažinti pralaimėjimą ir nupirktąjį „Nokia“ padalinį apskritai uždarė. Minimaliais vertinimais „Microsoft“ klaida kainavo 8 mlrd. dolerių, nors Billas Gatesas visai neseniai teigė, kad ant kortos buvo pastatyta 400 milijardų. Ir „Nokia“ legendos sunaikinimas.
Iš pelenų
Beveik neabejotinai galima teigti, kad „Nokia“ pralaimėjo konkurencinėje kovoje prieš „Samsung“ – dešimtmečio viduryje Pietų Korėjiečiai dominavo rinkoje ir pagal pardavimus, ir pagal telefonų pažangumą, ir pagal fotografijos kokybę.
Itin stiprias pozicijas dešimtmečio viduryje išlaikė ir HTC, kurie verti paminėjimo ne tik dėl vieno iš pirmųjų 3D telefonų, bet ir dėl pirmojo telefono (pristatyto 2014 metais) su įprastam fotografavimui skirta dviejų objektyvų fotokameros sistema – M8. Netoliese buvo ir kompanija LG, savo telefoną G5 su dviguba kameros sistema pristačiusi 2016-aisiais.
Tačiau po „Nokia“ nusilpimo ir nunykimo rinkoje atsirado konkurencinis vakuumas, kurį labai operatyviai užpildė tarsi iš niekur atsiradusios Kinijos įmonės, staiga padariusios kokybinį šuolį: jeigu dešimtmečio pradžioje jos sugebėjo geriausiu atveju kopijuoti Pietų Korėjos, Japonijos, Taivanio, Europos ar JAV įmonių produktus arba gaminti pigias klastotes, tai to paties dešimtmečio viduryje jos jau siūlė savo inžinierių suprojektuotus ir niekuo rinkos senbuviams nenusileidžiančius telefonus.
Ne tik nenusileidžiančius – štai bendrovė „Huawei“, pastebėjusi, ko galima pasiekti užmezgus partnerystę su Vokietijos optikos meistrais, susižadėjo su legendiniais fotoaparatų, mikroskopų ir kitų didelio tikslumo optinių produktų gamintojais „Leica“. Pirmasis šių sužadėtuvių vaisius buvo 2016 metais pristatytas „Huawei P9“. Megapikseliais jis neblizgėjo – 12 MP tuo metu jau tikrai nieko nebestebino. Bet už tai stebino savo unikalia 2 objektyvų sistema: pirmasis buvo „standartinis“, o antrasis fiksavo tik juodai baltus vaizdus. Tokiu būdu buvo galima gauti arba standartines telefonines nuotraukas su kokybę didinančio antrojo objektyvo pagalba, arba fiksuoti legendinės „Leica“ išraiškos vertus juodai baltus vaizdus.
Maža to, partnerystė su „Leica“ yra tęsiama iki šiol, ir kiekvienais metais šios dvi įmonės fotoaparatus tobulina ne žingsniais, o šuoliais: 2018 metų pavasarį pristatyta „Huawei P20“ telefonų serija jau su triguba lęšių sistema – prie „standartinės“ ir juodai baltos kameros prijungtas teleobjektyvas, leidžiantis fotografuoti su 3x optiniu priartinimu ir 10x hibridiniu priartinimu. Tokio kokybinio nuotraukų šuolio pasaulis jau seniai nebuvo matęs – profesionalūs fotokamerų vertintojai „DxOMark“ nusprendė, kad „Huawei P20 Pro“ atotrūkis nuo visų kitų tuometinių telefonų yra tiesiog milžiniškas. Ir tai buvo ne vien fantastiškos „Leica“ optikos ar gerų „Sony“ jutiklių sukuriamas rezultatas: patys „Huawei“ sukūrė vieną stipriausių telefono procesorių, kuris dirbtinio intelekto algoritmais smarkiai prisidėjo prie nuotraukų kokybės gerinimo – bet kokiomis įmanomomis sąlygomis.
Naujausias šio vokiečių ir kinų tandemo šuolis įvyko šį pavasarį – šiemetinė „Huawei P30“ serija įgijo dukart didesnius dirbtinio intelekto pajėgumus nuotraukų apdorojimui, tik su ypatingomis gudrybėmis į ploną korpusą sutalpintu teleskopiniu objektyvu, gebančiu pasiekti 5x optinį didinimą ir ketvirtuoju „time of flight“ objektyvu, atliekančiu tolimačio funkciją. „Aukščiausios lygos“ žaidėjas – „Huawei P30 Pro“, kimšte prikimštas pačių naujausių ir pažangiausių fototechnologijų, ne tik spėjo per gana trumpą laiką prisirinkti apdovanojimų, bet ir per rekordiškai trumpą laiką – 2,5 mėnesio – sužavėjo 10 mln. pirkėjų visame pasaulyje.
Tuo pačiu negalima nematyti ir telefonų gamintojų siekio pasiūlyti aukščiausio lygio fotografavimo galimybes ir plačiajai visuomenei, jaunimui, kuris dar negali pasigirti beveik neribotu biudžetu.
Dėl to kai kurias kartu su „Leica“ sukurtas naujoves paveldėjo ir beveik triskart pigesnis – apie 380 eurų kainuojantis – „Huawei P30 Lite“, kuriame sumontuotas vis dar rekordinis, 48 MP raiškos pagrindinio objektyvo fotojutiklis, kuriam talkina 8 MP raiškos jutiklis už plataus lauko objektyvo ir 2 MP lauko gylio jutiklis, be to, ir šiame modelyje fotografui talkina pažangūs „Huawei“ dirbtinio intelekto algoritmai, gebantys neypatingos kokybės kadrus paversti tiesiog stulbinančiais vaizdais.
