Į paviršių moteris iškilo penktadienį, šiek tiek po 9 val. ryto, vietos laiku tamsiame urve 70 metrų po Žemės paviršiumi praleidusi 500 dienų.
Po greitos gydytojo ir psichologo apžiūros, B.Flamini turėjo atlaikyti 50 minučių trukusią spaudos konferenciją, kurioje ji stengėsi paaiškinti beveik nepaaiškinamus dalykus, rašo BBC.
„Tikėjausi išeiti į lauką ir nusiprausti. Nesitikėjau, kad bus toks didelis susidomėjimas.“, – sakė ji pilnoje žurnalistų salėje.
Eksperimento metu su ja ribotą ryšį palaikė Almerijos, Granados ir Mursijos universitetų mokslininkų komanda.
50-metė sportininkė iš Madrido, kaip manoma, sumušė ilgiausiai vieno žmogaus urve išbuvimo rekordą.
B. Flamini žiniasklaidai pasakojo, kad po 65 dienos ji prarado laiko pojūtį. Paklausta, kaip jai pavyko taip ilgai išlaikyti sveiką protą, B.Flamini nurodė, kad ji turi daug patirties ir psichologinio pasirengimo, ir pridūrė: „Aš labai gerai susitvarkau su savimi“, – moterį cituoja BBC.
Taip pat ji kalbėjosi su savimi, bet niekada ne garsiai, kadangi stengėsi gerbti „urvo tylą“, kadangi tai – „ne jos namai“. Ji pridūrė, kad svarbiausia buvo nuoseklumas.
„Bent jau man, kaip elitinei ekstremaliai sportininkei, svarbiausia labai aiškiai ir nuosekliai pasakyti, ką galvoji, ką jauti ir ką sakai“, – sakė ji.
B.Flamini pasakojo, kad laiką leido ramiai ir tikslingai atlikdama įvairias veiklas – skaitydama, rašydama, piešdama, megzdama. Jai pavyko išlaikyti gerą fizinę formą, perskaityti 60 knygų ir dviem kameromis užfiksuoti savo patirtį būsimam dokumentiniam filmui.
Sportininkė pasidalijo ir nemaloniais epizodais – po žeme jai rūpesčių kėlė musės, kurios gausiai dauginosi. Per tą laiką ji nesiprausė, tačiau tai didelių rūpesčių profesionaliai atletei, panašu, nekelė – spaudos konferencijoje ji sakė, kad galėtų išbūti „dar 500 dienų“.
Prieš nusileisdama į urvą, ji pasakė savo komandai, kad nenori, jog jai būtų pasakojama, kas vyksta lauke, net jei tai susiję su mylimo žmogaus netektimi, rašo BBC. Po žeme ji nusileido tris mėnesius prieš Rusijos pradėtą karą Ukrainoje.
Jos neapakino ir Andalūzijos pavasario dienos šviesa.
„Nieko nepajutau, kai pamačiau šviesą, nes man atrodė, kad tik ką įėjau, todėl buvo to jausmo, kad pasiilgau šviesos, saulės ir viso to, kas yra lauke“, – sakė ji.
