Mikrobiologas João Pedro de Magalhãesas iš Birmingemo universiteto Jungtinėje Karalystėje neseniai paskelbtame straipsnyje aprašo savo „ilgaamžiškumo susiaurėjimo“ hipotezę.
Mintis tokia: kai Žemėje vaikščiojo dinozaurai, norint išgyventi mažesniems žinduoliams reikėjo gebėti greitai daugintis, o tai reiškia, kad evoliucijos eigoje galėjo būti pašalinti ilgesnės gyvenimo trukmės genai.
„Kai kurie ankstyviausi žinduoliai buvo priversti gyventi mitybos grandinės apačioje ir greičiausiai 100 milijonų metų dinozaurų amžiuje evoliucionavo taip, kad išgyventų greitai daugindamiesi“, – tvirtina mokslininkas.
„Šis ilgas evoliucinio spaudimo laikotarpis, manau, turi įtakos tam, kaip mes, žmonės, senstame“, – teigia jis.
Paskelbtame tyrime pažymima, kad mūsų labai seni protėviai, euterinių žinduolių giminės atstovai, atrodo, maždaug dinozaurų laikais prarado tam tikrus fermentus, kurie mažina ultravioletinių spindulių padarytą žalą.
Įdomu tai, kad bent vieno iš trijų UV spindulius atstatančių fermentų, vadinamų fotoliazėmis, neturi net marsupilamiai ir vienaląsčiai. Sunku pasakyti, ar tai kaip nors susiję su jų santykinai trumpesne gyvenimo trukme.
Viena iš galimybių yra ta, kad žinduoliai, norėdami būti saugesni, prarado šį fermentą dėl to, kad tapo naktiniais gyventojais, o po milijonų metų mes tai kompensuojame naudodami saulės kremą.
Žinoma, nemažai žinduolių švenčia triženklius gimtadienius, įskaitant banginius ir mus, žmones. Ar mes tai darome dėl mūsų trumpiau gyvenusių protėvių primestų suvaržymų, ar evoliucionavome taip, kad jų nepaveiktume, galėtų būti būsimų tyrimų objektas.
Tyrimas paskelbtas žurnale „BioEssays“.
