Išradimo autorius – vyno gurmanas, išradėjas ir biofizikas Danielis Perlmanas, dirbantis Brandeiso universitete (JAV). Jis visus trejus metus analizavo, kaip vyno lašai nubėga butelio kakliuku. Nežinia, ką jis darė su tyrimuose panaudotu skysčiu, tačiau nustatė, kad lašėjimas labiau būdingas pilnesniam buteliui, ir jo priežastis – tai į taurę pilamo skysčio srovės užsisukimas link butelio kakliuko. Be to, butelio paviršius pasižymi hidrofilinėmis savybėmis, kas reiškia, kad stiklas vyną traukia.
Vyno nulašėjimo problemą įvairūs išradėjai bandė spręsti ir iki šiol – parduotuvėse galima rasti prie butelio pritaisomų įnagių, kurie apsaugo staltieses ir drabužius nuo raudonų taškų. Tačiau D.Perlmanas nebuvo patenkintas tokiu pridėtiniu sprendimu, kuris verčia žmones pirkti papildomą produktą.
„Norėjau pakeisti patį vyno butelį. Nenorėjau, kad būtų papildomų išlaidų ar nepatogumų naudojant kokį nors aksesuarą“, – sakė biofizikas.
Tad po kelerių metų tyrimų D.Perlmanas pasiūlė savo sprendimą: griovelį iškart po butelio kaklelio „lūpa“.
Šis griovelis pačioje viršutinėje kaklelio dalyje sudaro barjerą. Kad susidarytų nuotaiką gadinantys lašai, vynas ant žemiau esančio kakliuko turėtų keliauti grioveliu – kitaip tariant, įveikti gravitacijos jėgą – arba turėti pakankamą judesio momentą šiam grioveliui įveikti.
Tad fizikos dėsniai lemia tai, kad paskutinis lašas, kuris nenuvarvėjo į taurę, nenubėga kakliuku, o susidūręs su neįveikiamu griovelio barjeru krenta ten, kur jam ir vieta – į taurę.
D.Perlmano bandymai parodė, kad idealūs griovelio parametrai – maždaug 2 mm plotis ir 1 mm gylis.
Mokslininkas jau dabar su įvairiais butelių gamintojais aptarinėja galimybes pritaikyti jo sugalvotą inovaciją.
Brandeiso universiteto atstovų teigimu, dabar įprastas vyno butelių dizainas sugalvotas apie 1800 metus, tad lašėjimo problemai išspręsti prireikė dviejų šimtmečių.
