Kai kurios idėjos siejamos tiesiogiai su astronautais, jų darbu, gyvybės palaikymo sistemomis ir kelionėmis; kitos žvelgia plačiau. Štai NASA jau skyrė finansavimą radijo teleskopo tolimojoje Mėnulio pusėje vystymui, o keli mokslininkai neseniai pasiūlė ten įrengti ir gravitacinių bangų detektorių.
Abiem atvejais Mėnulis patrauklus dėl keleto priežasčių: tai yra kietas paviršius palyginus netoli nuo Žemės, tačiau izoliuotas nuo žemiško triukšmo ir trikdžių – ar tai būtų radijo komunikacijos, ar automobilių eismas ir tektoninių plokščių judėjimas. Neseniai keli mokslininkai iškėlė panašiomis mintimis paremtą pasiūlymą: įrengti Mėnulyje saugyklą, skirtą įvairiausių gyvų organizmų reprodukcinei medžiagai išsaugoti globalaus kataklizmo atveju.
Saugyklos, arba arkos (pagal biblinį Nojaus arkos motyvą), idėja toli gražu nėra nauja. Daugelis turbūt esate girdėję apie Norvegijai priklausančiame Svalbardo (arba Špicbergeno) salyne įrengtą Pasaulinį sėklų sandėlį (Global Seed Vault), kuriame saugomos dešimčių tūkstančių žemdirbystei naudingų augalų sėklos. Karališkuosiuose botanikos soduose Jungtinėje Karalystėje, Sasekse, yra Tūkstantmečio sėklų saugykla (Millennium Seed Bank), skirta laukiniams augalams. Apskritai pasaulyje yra daugiau nei tūkstantis įvairių specializuotų sandėlių, kuriuose saugomi augalų sėklų pavyzdžiai.
Tai daroma dėl įvairių pavyzdžių – siekiant sekti, kaip augalai keičiasi laikui bėgant, kryžminimo ar selekcijos eksperimentams, tačiau daugiausiai – kaip apsidraudimas, jog gamtoje kuriam augalui išnykus, jį bus galima atkurti iš sandėlyje turimų sėklų. Saugoti gyvūnų genetinę medžiagą kiek sudėtingiau, nes izoliuotą DNR ar spermatozoidus ir kiaušialąstes saugoti reikia daugiau specializuotos įrangos. Visgi yra ir tokių projektų, pavyzdžiui San Diege įrengtas Užšaldytas zoologijos sodas (Frozen Zoo). Iš jame saugomų genetinės medžiagos pavyzdžių buvo sėkmingai išauginti gepardo ir pietinio baltojo raganosio jaunikliai.
Ar kalbame apie sėklas, ar apie gyvūnų genetinę medžiagą, ilgalaikei saugyklai reikalingos kelios pagrindinės savybės. Joje turi būti šalta ir sausa – tada sulėtėja arba sustoja daugelis procesų, galinčių sugadinti mėginius. Taip pat saugykla turėtų būti atspari gamtiniams kataklizmams – ypač jei kalbame apie saugyklą, kuri turėtų padėti net ir po grandiozinių sukrėtimų visai Žemės biosferai, gal net po civilizacijos žlugimo.
Deja, šiandieninės saugyklos tuo pasigirti negali – net ir saugiausioji, Svalbardo, prieš ketverius metus buvo užpilta, kai karštą vasarą ištirpo aplink buvęs amžinasis įšalas. Per keletą metų saugykla buvo sustiprinta ir atnaujinta, tad dabar tokių problemų nebeturėtų kilti, bet niekad negali žinoti, kokių dar problemų sukels klimato atšilimas ir kitos žemiškos negandos.
Štai čia ir pamatome, kad Mėnulis gali būti visai nebloga alternatyva žemiškoms saugykloms. Ten įrengta saugykla būtų tikrai saugi nuo potvynių ar drebėjimų. Net kai kurie aplinkos aspektai, darantys Mėnulį netinkamą žmonių gyvenimui, saugykloms kaip tik būtų labai naudingi. Nesant vandens, nekyla ir drėgmės bei pelėsio pavojus. Nesant atmosferos nereikia saugotis ir uraganų. Nesant vietos gyventojų, nereikia bijoti teroristinių išpuolių… Savaime suprantama, iššūkių lieka daug: Mėnulio paviršių dienos metu talžo energingi Saulės spinduliai ir Saulės vėjas, visą paviršių pasiekia greitai lekiančios kosminės dulkės – mikrometeoritai. Galiausiai, kaip pastatyti saugyklą ir nugabenti ten mėginius? O kaip juos paskui paimti?
Atsakymą į daugelį klausimų suteikia lavos tuneliai. Tai yra daugmaž cilindriniai kanalai, kuriuos plutoje išgraužia tekanti magma. Žemėje žinoma apie pustrečio šimto lavos tunelių, ilgesnių nei kilometras; daugiausiai jie randami ten, kur yra aktyvių ugnikalnių – Islandijoje, Havajuose, Kanaruose. Tektoninių plokščių judėjimas ir erozija jas laikui bėgant užpildo ar suardo į gabalus.
Bet Mėnulyje nei vieno, nei kito nėra, tad lavos tuneliai išlieka nepakitę milijardus metų. 2008 metais nufotografuotas pirmasis Mėnulio lavos tunelio „liukas“ – anga į paviršių. Šiuo metu jų žinoma keli šimtai. Dažnai kalbama, kad tokiuose tuneliuose galėtų įsikurti pirmosios žmonių kolonijos Mėnulyje, mat keli šimtai metrų uolienos, skiriančios tunelį nuo paviršiaus, puikiai apsaugo nuo žalingos spinduliuotė, Saulės vėjo ir kosminių dulkių. Tunelis turi dar vieną privalumą – temperatūros skirtumai tarp dienos ir nakties jame turėtų būti daug mažesni, nei paviršiuje. Atrodo, tikrai neblogos sąlygos saugyklos įrengimui, ypač jei ją galėtume padaryti visiškai automatizuotą.
Žinoma, net ir turint tinkamą vietą saugyklai įrengti, ją dar reikia pastatyti. Šiuo metu vystomos įvairios technologijos, kurių reikės tyrimų stotims ir kitai infrastruktūrai Mėnulyje statyti. Greičiausiai dalį šių technologijų bus galima pritaikyti ir specializuotai saugyklai. Pastačius ją, ten reikės nugabenti saugomus daiktus – sėklas bei kitokią genetinę medžiagą.
Tai turbūt sudarytų pagrindinę šio projekto kosminių skrydžių dalį. Idėjos autorių teigimu, nugabenti kone septynių milijonų gyvybės rūšių mėginių, po 50 vienetų kiekvieno, prireiktų 250 erdvėlaivių skrydžių. Tai daug, bet ne neįveikiamas skaičius. Tarptautinės kosminės stoties statybai reikėjo 40 skrydžių, šiuo metu per metus į kosmosą pakyla po maždaug 100 raketų. O septyni milijonai gyvybės rūšių apima didžiąją dalį šiuo metu žinomų.
Pagrindinė tokios saugyklos problema – sunkumai paimant sėklas ar kitą medžiagą. Žinoma, kol Žemėje tebeegzistuoja technologinė civilizacija, galinti surengti skrydį į Mėnulį, problemos kaip ir nebūtų. Bet vienas iš tokios ilgalaikės saugyklos tikslų yra galimybė atkurti gamtinę aplinką Žemėje po kataklizmo, kuris galbūt sunaikintų ir žmonių civilizaciją. Tokiu atveju saugykla Mėnulyje gali likti tik legenda, kurią pasakotų aplink laužus susispietę į pirmykštį gyvenimo būdą grįžę palikuonys. Nors gal legenda vieną dieną taptų ir tikrove, kai automatinės saugyklos sistemos, negavusios atsakymo į reguliarų pasisveikinimą su kontrolės centru Žemėje, išsiųstų „gelbėjimo rinkinį“ į Žemę, kuris nusileistų kaip gyvybę sėjančių krentančių žvaigždžių lietus mūsų nualintoje planetoje.
Projektas buvo pristatytas nuotolinėje IEEE aerokosmoso inžinerijos konferencijoje, jo įrašą rasite YouTube. Daugiau apie projektą paskaityti galite Arizonos universiteto pranešime spaudai.
