Raudonas tinką puošęs pigmentas per šimtus metų buvo išblukintas Saulės, aptrupėjusios linijos yra vos įžiūrimos, tačiau mokslininkai sugebėjo įžvelgti veidą.
Iš tiesų šis veidas ant koplyčios sienos buvo pastebėtas dar 1920 metais, kai buvo keletą kartų paminėtas keliuose žurnaluose. Tačiau dėl prastos būklės jis archeologų ir istorikų dėmesio nesulaukė – iki šių dienų.
Iš tikrųjų atvaizdas yra iki tiek išblukęs, kad net ir šiuolaikiniai mokslininkai su savo pažangiais įrankiais tik vargais negalais sugebėjo kažką įžiūrėti.
„Pasisekė atsirasti būti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, kai reikiamu kampu krito šviesa, ir staiga pamačiau akis. Į mus žiūrėjo krikštijamo Jėzaus veidas“, - sakė Haifos universiteto (Izraelis) mokslininkė Emma Maayan-Fanar.
Archeologiniame taškų sujunginėjimo žaidime mokslininkai sudėliojo apytikslį vaizdą, kaip kadaise iš tiesų turėjo atrodyti tai, kas buvo nupiešta ant koplyčios sienos.
O ant to veido tikrai nebuvo nei barzdos, nei vešlių, ilgų garbanų, būdingų bažnytiniams Jėzaus atvaizdams – šis jaunas vyras buvo švariai nusiskutęs, ilga nosimi ir trumpais garbanotais plaukais.
Aplink veido atvaizdą buvo pigmento pėdsakai, bylojantys ir apie kitų religinių asmenų atvaizdavimą. Vertinant tai, kad šis veidas aptiktas aukštai ant koplyčios kupolo, galima ganėtinai užtikrintai teigti, jog tai yra Jėzaus veidas krikštijimo metu.
Ta pati mokslininkų grupė praėjusiais metais skelbė santykinai netoli radusi ir vyresnio Jėzaus Kristaus atvaizdą. Deja, laikas to atvaizdo galvos nepagailėjo – išliko tik keletas detalių, iš kurių nieko aiškaus nebuvo įmanoma pasakyti.
Abu meno kūriniai puošė senovės Šivtos miesto koplyčių sienas – dabar iš miesto liko tik archeologinių kasinėjimų vietovė Izraelio pietinėje dalyje.
Gyvenvietė, įkurta maždaug prieš 1800 metų, ilgainiui išaugo iki stambaus žemdirbių kaimo, esančio ties populiariu piligrimų keliu.
Nors archeologai šiuos griuvėsius naršo jau daugiau nei šimtmetį, iki šiol niekas negali tiksliai pasakyti, kada buvo pastatyta koplyčia, kurioje rastas numanomas Jėzaus atvaizdas.
Bet mokslininkai įspėja, kad per daug džiūgauti nereikia – menininkas Jėzų piešė tikrai ne iš savo atminties, nes koplyčia pastatyta mažų mažiausiai dviem šimtais metų vėliau, nei Jėzus mirė. Tad tikimybė, kad atvaizde yra istorinio tikslumo, nėra didelė.
Labiau tikėtina, kad koplyčios yra naujesnės nei 1800 metų. Šivtos miestas klestėjo apie V-VII a., iki populiacijos sumažėjimo šiame regione dėl arabų užkariavimų.
Ir nors tai tikriausiai nėra tikslus jauno Kristaus atvaizdas, istorikus labiausiai jaudina visai ne tai – svarbiau tai, jog šis meno kūrinys yra pakankamai senas, kad būtų vadinamas pirmuoju iki-ikonoklastiniu Jėzaus krikšto atvaizdavimu, aptiktu Šventojoje Žemėje.
Senosiose bažnyčiose Viduržemio jūros regione ankstyvųjų Jėzaus atvaizdų yra gausu – bent jau vakariau nuo Levanto regiono. Tačiau Vidurio Rytuose meno kūriniai, kuriuose būtų vaizduojamas Jėzus, buvo retenybė. O net jei tokių ir buvo, didesnioji jų dalis buvo arba sunaikinta, arba perkelta iš sukūrimo vietos.
Tad šis „savo vietoje“ rastas piešinys yra išties unikalus.
Nepaisant to, kad numanomo Jėzaus veido išvaizda nesiderina su jokiais vėlesniais jo atvaizdais, su kitais piešiniais dera tai, kad numanoma Jono Krikštytojo figūra yra didesnė nei Jėzaus.
Vykdydami išsamesnius tolesnius tyrimus istorikai galbūt sugebės tos pačios koplyčios sienoje įžiūrėti ir kitus atvaizdus bei patiks daugiau informacijos apie tai, kaip senoji ikonografija skyrėsi nuo to, prie ko esame pratę šiandien.
O klausimas „Ar Jėzus galėjo taip atrodyti?“ yra toks pats senas, kaip ir šis paveikslas: rašytiniai šaltiniai byloja, kad jau VI a. kildavo ginčų dėl to, kokia galėjo būti Jėzaus šukuosena.
Nors paprasta būtų numanyti, kad krikščionybės pradininkas pasižymėjo Vidurio Rytams būdinga išvada, tačiau vien numanymo nepakanka.
Šiandieninėms populiacijoms būdingi išvaizdos bruožai – tamsios akys, trumpesni plaukai – ankstesniais laikais galėjo būti ne tokie dažni, nes per šias žemes keliavo daug genetiškai skirtingų populiacijų.
Tačiau iš daugelio skirtingų atvaizdų, iš viso pasaulio prikauptų per šimtus metų, darosi akivaizdu, kad Jėzus piešiniuose supanašėdavo su tikinčiaisiais, prisiderindamas ir prie mados, ir prie kultūrinių papročių.
O tai reiškia, kad veikiausiai ir šis piešinys mums papasakoja tik tai, kaip atrodė tipiniai to periodo ir tos vietovės gyventojai.
Savo išvadas mokslininkai publikavo žurnale „Antiquity“.
