Iki šiol šimtamečių tyrimai dažnai būdavo nedidelės apimties ir orientuoti į pasirinktą grupę, pavyzdžiui, neįtraukiant šimtamečių, gyvenančių globos namuose, portale theconversation.com rašo Švedijos Karolinska instituto epidemiologijos docentė Karin Modig.
Švedų mokslininkai palygino žmonių, kurie sulaukė 100 metų, ir jų trumpiau gyvenusių bendraamžių biologinių žymų profilius ir ištyrė ryšį tarp šių profilių ir tikimybės tapti šimtamečiu.
Tyrime buvo naudojami 44 tūkst. švedų 64-99 metų amžiaus duomenys. Iš šių žmonių 1224, arba 2,7 proc., sulaukė 100 metų. Didžioji dauguma (85 proc.) šimtamečių buvo moterys.
Į tyrimą buvo įtraukta dvylika kraujo biologinių žymenų, susijusių su uždegimais, medžiagų apykaita, kepenų ir inkstų funkcija, taip pat galimu nepakankamu maitinimusi ir mažakraujyste. Visi jie ankstesniuose tyrimuose buvo susiję su senėjimu ar mirtingumu.
Su uždegimais susijęs svarbiausias biologinis žymuo buvo šlapimo rūgštis. Taip pat buvo tiriami žymenys, susiję su medžiagų apykaitos būkle ir funkcija, įskaitant bendrąjį cholesterolį ir gliukozę, ir žymenys, susiję su kepenų funkcija. Taip pat buvo tiriamas kreatininas, kuris susijęs su inkstų funkcija, ir geležis bei bendra geležies sujungimo geba (TIBC), kuri susijusi su anemija. Ištirtas ir su mityba susijęs biožymuo – albuminas.
Tyrimo metu nustatyta, kad nuo šešiasdešimties metų amžiaus sulaukusių žmonių gliukozės, kreatinino ir šlapimo rūgšties kiekis buvo mažesnis. Nors daugumos biožymenų mediana tarp šimtamečių ir ne šimtamečių reikšmingai nesiskyrė, šimtamečiai retai pasižymėjo itin aukštomis ar žemomis vertėmis.
Pavyzdžiui, labai nedaugeliui šimtamečių gliukozės kiekis ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu buvo didesnis nei 6,5, o kreatinino – didesnis nei 125.
Daugelio biožymenų tiek šimtamečių, tiek ne šimtamečių vertės buvo už klinikinėse rekomendacijose normaliu laikomo intervalo ribų. Taip tikriausiai yra todėl, kad šios rekomendacijos nustatytos remiantis jaunesne ir sveikesne populiacija, rašo K.Modig.
Tyrinėdami, kurie biožymenys yra susiję su tikimybe sulaukti 100 metų, švedų mokslininkų komanda nustatė, kad visi 12 biožymenų, išskyrus du (alanininė aminotransferazė ir albuminas), yra susiję su tikimybe sulaukti 100 metų.
Žmonių, kurių bendrojo cholesterolio ir geležies kiekis buvo mažiausias iš penkių grupių, tikimybė sulaukti 100 metų buvo mažesnė, palyginti su tais, kurių bendras cholesterolio ir geležies kiekis buvo didesnis. Tuo tarpu žmonių, kurių gliukozės, kreatinino, šlapimo rūgšties ir kepenų funkcijos žymenų lygis buvo aukštesnis, tikimybė tapti šimtamečiais taip pat buvo mažesnė.
Šlapimo rūgšties absoliutus skirtumas tarp abiejų grupių buvo 2,5 procentinio punkto. Tai reiškia, kad mažiausią šlapimo rūgšties kiekį turinčių žmonių grupėje buvo 4 proc. tikimybė sulaukti 100 metų, o grupėje, kurioje šlapimo rūgšties kiekis buvo didžiausias, tik 1,5 proc. žmonių sulaukė 100 metų.
„Nors apskritai aptikti skirtumai buvo gana maži, jie rodo galimą ryšį tarp medžiagų apykaitos sveikatos, mitybos ir išskirtinio ilgaamžiškumo. Tačiau tyrimas neleidžia daryti išvadų, kokie gyvenimo būdo veiksniai ar genai lemia biožymenų reikšmes. Tačiau galima manyti, kad svarbūs tokie veiksniai kaip mityba ir alkoholio vartojimas. Tikriausiai nebloga mintis yra sekti savo inkstų ir kepenų, taip pat gliukozės ir šlapimo rūgšties vertes senstant“, – savo straipsnyje theconversation.com nurodo K.Modig.