Pauosčius moterų ašarų, vyrų agresyvumas sumažėjo daugiau nei 40 proc., o smegenyse įvyko atitinkami pokyčiai, rodo Izraelio mokslininkų atliktas tyrimas. Jį atlikę mokslininkai mano, kad visos žmonių ašaros turėtų panašų poveikį.
„Agresijos sumažėjimas mums padarė įspūdį, jis atrodo tikras. Kad ir kas būtų ašarose, jos iš tikrųjų mažina agresiją“, – sakė Veizmano mokslo instituto Izraelyje neurobiologijos profesorius Noamas Sobelis.
Ankstesniame N. Sobelio laboratorijos darbe buvo nustatyta, kad moterų ašarų uostymas mažina vyrų testosterono kiekį, tačiau nebuvo aišku, ar tai turi įtakos elgesiui.
Naujausio tyrimo metu daktarė Shani Agron ir kiti N.Sobelio laboratorijos darbuotojai rinko ašaras, riedančias moterų veidais, kai jos žiūrėjo liūdnus filmus. Tyrėjai specialiai neskelbė, kad ieško moterų ašarų donorių, tačiau tarp beveik visais atvejais į kvietimą atsiliepė tik moterys.
Kaip nurodoma smithsonianmag.com publikacijoje, tyrimą apsunkino dar ir tai, kad ašarų nebuvo galima sukelti tokiais metodais, kaip svogūnų pjaustymas – ašaros turėjo būti „iššauktos“ emocinio konteksto.
Tolesniuose eksperimentuose dalyvavusiems vyrai uostė arba druskos tirpalą, arba moterų ašaras, nežinant, kuris tai skystis. Abu šie skysčiai neturi kvapo.
Vėliau šie vyrai dalyvavo kompiuteriniame žaidime, kuris nesąžiningai atiminėjo iš žaidėjų taškus. Tokia priemonė buvo pasirinkta agresyviam elgesiui išprovokuoti – buvo stebima, ar žaidėjai, gavę progą, siekia atkeršyti oponentui.
„Plos Biology“ moksliniame žurnale paskelbtame tyrime rašoma, kad agresyvus elgesys buvo 43,7 proc. mažesnis, kai vyrai uostė moterų ašaras, palyginti su druskos tirpalu.
Antrajame eksperimente vyrų smegenys buvo skenuojami žaidžiant tą patį žaidimą - fiksuota, kad ašaras uostantys asmenų smegenų regionai, atsakingi už agresiją ir sprendimų priėmimą, buvo gerokai mažiau aktyvesni.
Ašarose esančios cheminės medžiagos vargu ar gali turėti reikšmingos įtakos suaugusiųjų socialinei sąveikai, pripažįsta mokslininkų grupės vadovas, tačiau jis spėja, kad tokia ašarų sudėtis galėjo išsivystyti siekiant apsaugoti pažeidžiamus kūdikius. „Kūdikiai negali pasakyti: „Nustok būti agresyvus“. Jų gebėjimas bendrauti labai ribotas, be to, jie bejėgiai“, – sakė N.Sobelis.
Jo laboratorija tikisi nustatyti tikslią veikliąją ašarų medžiagą, sukeliančią tokius pokyčius, rašo „The Guardian“.
