JAV mokslininkė dr. Donna Wall, dirbanti su kraujo vėžiu sergančiais vaikais, puikiai prisimena tiesiog stulbinamus pokyčius, kurie įvyko kuomet leukemijos gydyme imta taikyti kamieninių ląstelių transplantaciją, rašo portalas „Winnipeg Free Press“. Todėl mokslininkė įsitikinusi, jog esami pasiekimai, kuomet išgyja 75 proc. visų ligonių, toli gražu nėra riba ir tolesni rezultatai priklausys nuo to, kiek žmonių ateityje turės kamieninių ląstelių atsargas, kurias bus galima panaudoti kovai su vėžiu. Mat dabar dažniausiai miršta tie pacientai, kurie taip ir nesulaukia tinkamo donoro, galinčio paaukoti savo sveikas kamienines ląsteles.
Mokslininkės nuomone, įvertinus vien tik tas galimybes, kurias jau šiai dienai suteikia virkštelės kraujo kamieninės ląstelės ir jei tik visi pacientai jas turėtų išsisaugoję, kraujo vėžio išgyjamumas pasiektų net 95 proc. ligos atvejų. Tolesnis mokslo ir technologijų tobulėjimas šį procentą galėtų dar padidinti.
Iš kur toks optimizmas? Norint tą suprasti, reikia žvilgtelėti į pastarųjų metų pasiekimus gydant leukemiją.
Klastinga ir mirtinai pavojinga liga
Leukemija – kraujo vėžio rūšis, kai pažeidžiamos kamieninės vieno tipo leukocitų rūšies ląstelės. Tokios pažeistos ląstelės pradeda labai greitai gaminti nesubrendusias atitinkamo tipo ląsteles ir šios ląstelės po truputį išstumia kitas kraujo sudėtines dalis – trombocitus, eritrocitus... Sutrinka organizmo aprūpinimas maisto medžiagomis, deguonimi, sparčiai silpsta natūralus imunitetas. Negydoma liga neišvengiamai baigiasi mirtimi.
Ši pavojinga liga labai „neišranki“ – suserga tiek kūdikiai, tiek senyvo amžiaus žmonės. Vien Lietuvoje per metus užregistruojama 130–150 vėžiu susirgusių vaikų, iš kurių 25–30 būna kraujo vėžio atvejai. Statistika negailestinga – sergamumas nepriklauso nei nuo gyvenamosios vietos, nei nuo profesijos, nei nuo kitų konkrečių veiksnių, tad kaip išvengti šios ligos – kol kas visiškai neaišku.
O kaip išgyti susirgus? Čia jau savo žodį taria modernioji medicina. Pagrindinis kovos būdas su leukemija – intensyvi chemoterapija, kuri sunaikina vėžines ląsteles, tačiau tuo pačiu labai nusilpnina ir patį organizmą. Ligos ir chemoterapijos galutinai suniokotus kraujo kūnelius turėtų atstatyti pacientų kaulų čiulpai, deja jie būna taip pat pažeisti ir praktiškai nefunkcionuojantys. Čia ir slypi seniau buvusio didžiulio mirtingumo priežastis, kol mokslas nepasiūlė išeities – kamieninių ląstelių transplantacijos.
Kamieninių ląstelių transplantacija
Šiuo metu tai yra pats pagrindinis patvirtintas gydymo kamieninėmis ląstelėmis būdas, pasaulyje naudojamas jau daugiau kaip 50 metų. Pasitelkus kamieninių ląstelių transplantaciją negrįžtamai atstatomi sunaikinti paciento kaulų čiulpai. Po sėkmingos transplantacijos kaulų čiulpai pasidaugina ir ima gaminti visus būtinus kraujo kūnelius. Prasideda tikrasis ligonio sveikimo procesas.
Daugybė išgijimo istorijų, įvairiausi klinikiniai tyrimai įrodė tokio gydymo metodo efektyvumą, tačiau iki galo neišsprendė vienos problemos – norint pacientą gydyti tokiu būdu, visų pirma reikia turėti pakankamą kiekį sveikų kamieninių ląstelių.
Transplantuojamos gali būti tik sveiko donoro arba paties paciento dar iki susirgimo gautos kamieninės ląstelės. Donoro atveju kamieninės ląstelės pagal audinių tipą turi atitikti ligonio audinius. Dalinis neatitikimas galimas virkštelės kraujo kamieninių ląstelių transplantacijų metu, o persodinami kaulų čiulpai turi atitikti praktiškai idealiai.
Patys pacientai sveikų kamieninių ląstelių po susirgimo iš savo kūno jau nebegali gauti, nebent jos buvo išsaugotos dar esant jam sveikam. Šiai dienai tokias atsargas turi nebent vaikai, kurių tėvai gimdymo metu išsaugojo jų virkštelės kraują. Ligonių su tokiomis „atsargomis“ dar nėra daug, tad kol kas daugumai pacientų ieškoma tinkamų donorų.
Donoru gali būti brolis, sesuo ar visai negiminingas asmuo, turintis tapatų audinių tipą. Kamieninės ląstelės surenkamos, užšaldomos ir po intensyvaus chemoterapijos kurso sulašinamos ligoniui. Iki šiol pagrindinis transplantacijai naudojamų suaugusio žmogaus kamieninių ląstelių šaltinis būdavo kaulų čiulpai bei periferinis kraujas. Visgi tikimybė, kad svetimo žmogaus ląstelės tiks kito žmogaus ligos gydymui, – tik viena iš milijono.
Todėl sudaromas donorų registras, kuriame kaupiami sveikatos duomenys žmonių, sutikusių dovanoti savo kraują arba kraujo sudedamąsias dalis. Jau keli dešimtmečiai visame pasaulyje gyventojai aktyviai kviečiami registruotis į donorų registrus, mat tokia tarpusavio pagalba būtina ligoniams.
Šiuo metu Lietuvoje užregistruota daugiau nei 6 tūkst. kaulų čiulpų donorų. Pasauliniame negiminingų kaulų čiulpų donorų registre – apie 16 mln. asmenų. Žinant kiek pasaulyje gyvena žmonių, nieko keisto, jog tinkamą donorą statistiškai gali surasti tik 1 iš 4 ligonių.
Tačiau net ir radus tinkamą donorą, jis gali tiesiog atsisakyti duoti savo kaulų čiulpų. Tuo labiau, kad tai gana nemaloni procedūra. Statistiškai iš registruotų donorų kas penktas atsisako dovanoti kaulų čiulpus, tad tokiais atvejais donoro paiešką tenka pradėti nuo pradžių.
Deja, sergant leukemija daug laiko ligonis neturi – tad dalis ligonių taip ir numiršta nesulaukę tinkamo donoro.
Dar viena problema – tai labai brangi procedūra. Lietuvoje negimininga kaulų čiulpų transplantacija valstybei kainuoja apie 0,5 mln. Lt. Ligos gydymas vaistais ir slauga iki transplantacijos – dar apie 100 tūkst. Lt.
Taigi nors kamieninės ląstelės labai padeda gydant leukemiją, gauti pakankamą jų kiekį šiuo metu vis dar sudėtinga užduotis. Štai todėl labai daug optimizmo suteikia nauji klinikiniai tyrimai ir sėkmingo išgijimo istorijos, jog donorinius kaulų čiulpus kuo puikiausiai pakeičia kamieninės ląstelės iš kūdikių virkštelės ir placentos audinių.
Įdomu tai, kad leukemijai gydyti galima naudoti ne tik asmenines, bet ir donorines virkštelės kraujo kamienines ląsteles. Kai transplantacijai yra naudojamos jaunos, sveikos, to paties paciento kamieninės ląstelės, jos organizme prigyja lengviau, spartėja gijimo procesas. Šis gydymo būdas duoda gerus rezultatus dar ir todėl, kad jis yra labai spartus – turint savo kamienines ląsteles, nebereikia gaišti brangaus laiko donoro paieškai, organizmo paruošimui donorinių ląstelių priėmimui.
Patys sau donorai
Pirmą kartą virkštelės kraujo kamieninių ląstelių transplantacija atlikta 1988 metais Paryžiuje. Tuomet į medikų rankas pateko berniukas, kuris turėjo genetinę ligą – jo kaulų čiulpai pamažu nyko ir sulaukus 5 metų kraujo kūnelių gamyba tesiekė 10 proc. normalaus lygio. Viltį pasveikti sparčiai mažino tai, kad niekaip nepavyko rasti tinkamo kaulų čiulpų donoro.
Paskatinta gydytojų, berniuko motina ryžosi dar vienam nėštumui ir susilaukė dukrelės. Gimdymo metu medikai išsaugojo mergaitės virkštelės kraują ir, iš jo išskyrę kamienines ląsteles, sulašino sergančiam broliukui.
Praėjus 5 mėnesiams po šios novatoriškos procedūros berniukas buvo išrašytas namo su normaliais kraujo rodikliais – jo kaulų čiulpai ėmė veikti tarsi nebūtų buvę jokio genetinio susirgimo. Dabar, praėjus daugeliui metų nuo šios istorijos, jis yra ne tik gyvas, bet ir sveikas vyras, sukūręs savo šeimą ir auginantis jau savus vaikus.
Sėkminga išgijimo istorija sutelkė viso pasaulio medikų dėmesį į virkštelės kraujo kamieninių ląstelių panaudojimą įvairių ligų gydymui. Platesnio mąsto klinikinius tyrimus stabdė tai, kad ligonių tarpe nebuvo daug vaikų, kurių tėvai turėjo išsaugoję virkštelės kraujo kamienines ląsteles. Tačiau bėgant metams vis daugiau žmonių ryždavosi išsaugoti virkštelės kraują, o ypač didelis šuolis prasidėjo pastaraisiais dešimtmečiais, kai įsikūrė specializuotos kamieninių ląstelių saugyklos.
Tad daugėjo ir sėkmės istorijų, kaip ligoniai išgydavo nuo leukemijos ir kitų ligų. Štai 2007 metais JAV medicinos mokslo žurnaluose aprašytas atvejis, kuomet išgydyta trejų metų mergaitė, susirgusi agresyvia leukemijos forma. Gydymo metu panaudota labai intensyvi chemoterapija, po kurios atlikta jos pačios virkštelės kraujo kamieninių ląstelių transplantacija. Praėjus 20 mėnesių medikai konstatavo, kad mergaitė yra visiškai sveika.
Tiesa, iki 2008 metų virkštelės kraujas buvo transplantuojamas tik sergantiems vaikams, mat jame yra ribotas kiekis kamieninių ląstelių, kurio gali neužtekti suaugusiam žmogui. Tačiau tuo metu JAV pasirodė pirmieji tyrimai, parodę, kad apjungus dviejų virkštelės kraujo vienetų ląsteles gautų kamieninių ląstelių jau pakanka ir suaugusiam žmogui.
Žinodami šio tyrimo rezultatus Heartlando ligoninės hematologai nusprendė išbandyti tokį metodą gydant mirtinai agresyvia leukemijos forma sirgusią mokytoją. Galbūt tokiai procedūrai medikai ir nebūtų pasiryžę, tačiau jiems irgi nepavyko rasti tinkamo kaulų čiulpų donoro. Po keturių chemoterapijos kursų Paulinai Slater, 65 metų mokytojai pensininkei, buvo atlikta dviejų virkštelės kraujo vienetų kamieninių ląstelių tranplantacija.
Teigiami rezultatai pasirodė jau po 6 savaičių – kraujas ėmė sparčiai gėrėti, o tai reiškė, kad kaulų čiulpų veikla atsistato. Dar po kelių mėnesių kraujo rodikliai tapo tokie patys, kaip ir pas visiškai sveiką žmogų.
Į duris besibeldžianti ateitis
Aprašyta labai sėkminga paskutinių metų leukemijos gydymo patirtis naudojant virkštelės kraujo kamienines ląsteles skatina rimtai pažvelgti į JAV mokslininkės dr. Donna Wall prognozes, paminėtas straipsnio pradžioje. Ir nors mokslininkė kalbėjo tik apie leukemijos gydymą, panašaus proveržio galima laukti ir gydant kitas ligas, kurių gydymų būdus su kamieninėmis ląstelėmis mokslininkai šiuo metu tyrinėja.
Nebūtų nieko keisto, jei po kelių dešimtmečių pažangiose valstybėse kamieninių ląstelių atsargos būtų vertinamos kaip privalomo sveikatos draudimo dalis, o neišgydomų ligų kiekis tuomet sumažėtų kelis ar net keliolika kartų.
