Žemė išsimušė iš orbitos ir juda begaliniais kosmoso tyrais. Pasaulis panyra į tamsą ir šaltį – atėjo Amžinojo šalčio epocha. Geriausi pasaulio protai pamėgino kartu apmąstyti tokio scenarijaus galimybę mūsų planetoje.
„Pažvelgus į Saulės sistemą taps aišku, kad Žemė – unikali vieta. Jos orbita – ideali visų gyvybės formų egzistavimui, – primena H. Oluseylas. – Jei kas nors nutiktų ir Žemė iš tos idealios zonos išklystų, viskas pasikeistų. O pirmosios permainos mus pasiųstų į nokautą.“
„Mūsų Žemėje yra jėgų, kurias tik pradedame perprasti, – atkreipia dėmesį futuristas Davidas Bartelis. – Jos pakankamai galingos, kad žmonijos likimą pakeistų visiems laikams.“
„Įsivaizduokite: vieną dieną pastebime, kad visos navigacinės sistemos, GPS įrenginiai klysta, – sako Kolumbijos universiteto (JAV) Astrobiologijos centro direktorius Calebas Scharfas. – Neteisingai nurodo kryptį ir panašiai. Pirmiausiai kiltų klausimas: gal kas nors nutiko mūsų palydovams? Netrukus kiltų ir kitas klausimas: ar tik ko nors nenutiko pačiai Žemei?“
Tai būtų tiesa. Įprastinėse vietose GPS palydovų nebeliktų. Pasislinktų visi palydovai. Tačiau bėda ištiktų ne tik palydovus: žvelgiant iš Žemės atrodytų, kad iš savo vietų ir orbitų pasislinko visos Saulės sistemos planetos, asteroidai, kometos. Taip pat ir Žemė.
Tamsioji mįslė
H. Oluseylas pripažįsta, kad Žemės išklydimo iš orbitos aplink Saulę tikimybė – labai menka. Tačiau, anot jo, egzistuoja pakankamai galingos jėgos, kurios galėtų išjudinti net ir planetas. Mes tik pradedame tas jėgas pažinti ir suprasti. Viena iš tokių jėgų – tamsioji medžiaga.
Per daugelį tyrinėjimų dešimtmečių astrofizikai suprato, kad egzistuoja ir kita medžiagos forma – kuri sulaiko viską kartu ir neleidžia išsisklaidyti.
Tai – mįslinga medžiagos forma, sudaranti faktiškai 85 proc. visatos. Visatoje yra ir įprastos medžiagos, iš kurios sudaryti mes, planetos, žvaigždės. Tačiau per daugelį tyrinėjimų dešimtmečių astrofizikai suprato, kad egzistuoja ir kita medžiagos forma – kuri sulaiko viską kartu ir neleidžia išsisklaidyti.
„Žinome, kad egzistuoja mįslinga medžiaga, papildoma masė, bet negalime suprasti jos prigimties, – sako Harvardo-Smitsono centro daktaras Konstantinas Balyginas. – Tiksliai nežinome, kas tai.“
„Ta medžiaga – vaiduokliška: ji neskleidžia šviesos, jos neatspindi, tačiau prisideda prie gravitacinės kūnų masės, – aiškina K. Šarfas. – Jei tamsiosios medžiagos telkinys praslinktų pro mūsų Saulės sistemą ar netoli jos, to telkinio gravitacija gali turėti didžiulės įtakos Saulės sistemos kūnams, taip pat ir Žemei.“
Toji gravitacija išvestų planetas iš gana tikslių orbitų aplink Saulę. Laikui bėgant, tas nestabilumas didėtų. Ir orbitos iš lėto plėstųsi. Kas nutiktų, jei Žemės orbita pasikeistų?
Įsivaizduokime, kad taip ir nutinka.
Jei orbitos matmenys padidėtų, klimatas Žemėje taptų gerokai šaltesnis. Žemės orbita pradėtų palaipsniui trauktis nuo Saulės, ir temperatūra Žemėje pradėtų kristi. Tik po pusę laipsnio per metus. Tačiau po 20 metų pusiaują sukaustytų speigai, o po 96 metų vidutinė temperatūra Žemėje siektų -256°C.
