Jei Žemė išklystų iš savo orbitos. Žmonės-kurmiai ir paskutinis gurkšnis oro

Pirmą, antrą ir trečią ciklo dalis galite rasti paspaudę aktyvias nurodas.

30 m. po orbitos pasikeitimo, vidutinė oro temperatūra Žemėje lygi -71°C

„Praėjus 35 m. nuo to momento, kai Žemė pradėjo tolti, bus žuvę 98 proc. žmonijos populiacijos", – įsitikinęs H. Oluseilas.

Tie, kurie liks už miestų-kupolų, atsidurs beviltiškoje situacijoje. Tokiame speige pradės griūti pastatai. Nes dabar statybose naudojame ribotą medžiagų arsenalą: betoną, stiklą, plieną. Šių medžiagų savybes gerai išmanome, tačiau šias medžiagas naudojame gana siaurame temperatūrų diapazone. -71°C temperatūroje plienas gali tapti labai trapus – kaip stiklas. Tad pastatai, tiltai pradės griūti.

40 m. po orbitos pasikeitimo, vidutinė oro temperatūra Žemėje lygi -101°C

Žemė virsta ledo gabalu. Išgyvenusiųjų yra tik geokupoluose. Tokie miestai išgelbės daug gyvybių, tačiau visi norintieji į juos nesutilps. Tačiau, anot H. Oluseilo, ir jiems anksčiau ar vėliau teks apsigyventi po žeme.

Žmonės-kurmiai

Kai oro temperatūra Žemėje nukris iki -179,9°C, šios dujos virs skysčiais ir Žemėje iškris paskutiniai jos istorijoje krituliai. Kai iškris paskutiniai azoto ir deguonies lašai, tai bus pabaiga.

Žmonės įsikuria požemiuose, šachtose. Ten šilčiau, o jei šachta šalia geoterminio šaltinio – gerokai šilčiau. Tad prieglauda yra. Žemė pasižymi puikiomis izoliacinėmis savybėmis, nes po žeme lieka gana pastovi temperatūra. Tai reiškia, kad turint energijos ir įrangos, galima susikurti daugiau erdvės.

Tačiau kaip požemiuose auginti derlių? Jei bus pakankamai energijos ir erdvės, požemyje maistines kultūras galima auginti dirbtinėje šviesoje. Vandens laistymui galima gauti iš Žemės paviršių sukausčiusių ledynų.

„Jūros ledas nėra sūrus, tad jį galima tirpdyti ir gerti, – tvirtina okeanų ir pakrantės tyrinėtoja Jenifer Frensis. – Kai jūros vanduo sušąla, druska nugrimzta į apatinius sluoksnius.

Paskutinis gurkšnis oro

Planeta ir toliau tols nuo Saulės. Jos paviršius įgys neįtikėtinų formų. Jei Žemės orbita bus platesnė už dabartinę Neptūno orbitą, Žemės atmosfera pradings. 99 proc. oro sudaro azotas ir deguonis. Kai oro temperatūra Žemėje nukris iki -179,9°C, šios dujos virs skysčiais ir Žemėje iškris paskutiniai jos istorijoje krituliai. Kai iškris paskutiniai azoto ir deguonies lašai, tai bus pabaiga.

Žemės atmosfera išnyks. Tai, kas buvo atmosfera, virs didžiule kieta mase. Tokiu atveju požeminį miestą teks hermetizuoti – kad nedingtų kvėpavimui tinkamas oras. Tačiau tai – laikinas sprendimas, nes netrukus požemyje deguonies pradės trūkti. Žmonėms prireiks ilgalaikių oro atsargų.

Jei azotas ir deguonis Žemės paviršiuje sustings į ledą, jo mums reikės kaip žaliavos. Tada teks lipti į planetos paviršių, kirsti oro ledo gabalus, nešti juos žemyn į požemį ir atšildyti į dujinio pavidalo orą.

Kita problema – atmosfera yra ne tik kvėpavimo terpė, bet ir apsauginis skydas nuo kosminių grėsmių. Atmosferoje sudega didžioji dalis meteoroidų. Jei atmosferos neliks, neliks ir skydo. Visi tokio pobūdžio kosminiai objektai galės nekliudomai bombarduoti Žemės paviršių. Didelės žalos galėtų pridaryti net ir nedideli meteoritai. 

96 m. po orbitos pasikeitimo, vidutinė oro temperatūra Žemėje lygi -256,7°C

Išgyventi žmonijai šansas yra. Tačiau požemio žmonės daugiau niekada nematys saulės, nepajus vėjo dvelksmo, nepakels akių į žvaigždes naktį ir nematys Mėnulio

Pasiklydusi kosmoso tyruose Žemė atrodys visiškai kitaip nei dabar. Atmosferos praradimas reikš katastrofą. Su atmosfera išnyks ir skydas nuo kosminių šiukšlių, kurios nuolat bombarduoja visus Saulės sistemos kūnus. Žemė virs kraterių plyne ir taps panašia į Mėnulį. Tai bus labai pavojinga vieta.

Be atsmoferos apsaugos biokupolai planetos paviršiuje taps labai pažeidžiami. Tad apie viltis išgyventi planetos paviršiuje neverta nė galvoti. 

„Tačiau po žeme energijos ir šilumos užteks milijardams metų. O kur energija, ten ir gyvybė – taip pat ir požeminė žmonijos civilizacija", – pasakoja futuristas D. Bartelis.

Kas laukia žmonių?

„Išgyventi žmonijai šansas yra. Tačiau požemio žmonės daugiau niekada nematys saulės, nepajus vėjo dvelksmo, nepakels akių į žvaigždes naktį ir nematys Mėnulio, – vardija socialinių mokslų daktaras Polas Levinsonas (Paul Levinson). – Viskas, kas mums dabar taip įprasta, to nebebus. Bet jei tie žmonės išgyvens, susilauks palikuonių, ir tai tęsis keletą kartų, gimusieji po žeme žinos tik tokią aplinką. Jie nesiilgės to, ko niekada nematė."

„Gyvybė unikaliai sugeba prisitaikyti, – primena J. Steras. – Mūsų planeta sklidina gyvybės, ir sunku rasti tokią vietą, kur gyvybės nėra. O tai reiškia, kad, tikėtina, gyvenimas tęsis toliau."

Parengta pagal „National Geographic Channel" TV serialą "Evacuate Earth" ("Žemės evakuacija"): "Frozen Earth" ("Sušalusi Žemė")