S.Freudas gimė 1856 metais Freiberge, Austrijos imperijoje. Savo kaip mediko karjerą jis pradėjo 1882 metais Vienoje. Greitai jis susidomėjo hipnoze, o vėliau - psichologija ir psichoanalize. Būtent pastaroji sritis jį ir išgarsino visame pasaulyje. Tiesa, ne vienas žmogus S.Freudo darbą laikė žalingu ir net pasibaisėtinu, nes jis itin daug rašė apie seksualumą, lytinį patrauklumą, masturbaciją. 1933 metais į valdžią atėję nacionalsocialistai ėmė deginti S.Freudo knygas. Mokslininkas tuomet sarkastiškai pastebėjo - „Koks progresas – kadaise jie būtų sudeginę mane, o dabar degina mano knygas“.
Nors jis atsisakė pripažinti nacių keliamą grėsmę jo paties gyvenimui (S.Freudas buvo ne tik neįtikęs mokslininkas, bet dar ir žydas), galiausiai garsiajam psichologui teko pasitraukti į Londoną. Čia jis 1939 metų rugsėjo 23 dieną ir mirė. Tuomet mokslininkui buvo 83 metai, tačiau mirtis jį ištiko ne dėl natūralių priežasčių, o dėl trijų didelių dozių morfino, suleistų siekiant nutraukti S.Freudo gyvenimą. Žmogžudystė?
Dar 1923 metų vasarį psichologas savo burnoje aptiko nedidelį auglį. Iš pradžių jis tai slėpė, tačiau galiausiai parodė savo draugams gydytojams. Jie suprato, kad tai - vėžys, tačiau šį faktą nuo S.Freudo slėpė. Mokslininkas sulaukė patarimo mesti rūkyti, tačiau jo nepaklausė. S.Freudas rūkė nuo tada, kai buvo 24-erių. Iš pradžių traukė cigaretes, o vėliau - cigarus. Pats mokslininkas teigė, kad priklausomybės, įskaitant priklausomybę tabakui, yra masturbacijos pakaitalas.
Onkologinė liga sunkėjo, S.Freudas ištvėrė ne vieną operaciją, tačiau tais laikais tokia liga buvo nepagydoma. Su laiku prastėjo jo kalba, mokslininkas kentė vis didesnį skausmą. 1939 metų rugsėjį jis perskaitė paskutinę savo gyvenimo knygą - H. Balzaco „Šagrenės odą“. Liūdnas kūrinio siužetas paskatino S.Freudą kreiptis į draugą gydytoją Maxą Schurą. „Schurai, pameni mūsų susitarimą, kad atėjus laikui nepaliksi manęs bejėgio? Dabar tai tik kančia, nebėra prasmės“, - pasakė S.Freudas ir sulaukė draugo patvirtinimo, kad senas žodinis susitarimas tebegalioja. S.Freudas padėkojo ir paprašė M.Schurą dar atsiklausti dukros Annos. Ši, beje, prieštaravo, tačiau M.Schuras ją įtikino, kad S.Freudui nebėra prasmės gyventi.
Rugsėjo 21 ir 22 dieną M.Schuras S.Freudui sušvirkštė morfino. Tiesa, neaišku, kas suleido trečiąją dozę - vieni pasakojimai teigia, kad tai padarė M.Schuras, kiti - kad Annos Freud bendradarbė gydytoja Josephine Stross. S.Freudas mirė 1939-ųjų rugsėjo 23 dieną.
Tai kas tai buvo? Pagalbinė savižudybė? Eutanazija? Šiandien tai būtų skandalas, tačiau tuomet apie tai buvo galima pasakoti atvirai. S.Freudas nebenorėjo gyventi, nes jautė, kad nebėra prasmės. Senas, gležnas ir ligotas jis jautėsi bevertis. Vėžio diagnozė ilgą laiką buvo slepiama būtent todėl, kad buvo bijoma, kad S.Freudas nusižudys. Mokslininkas yra pasakęs „Viso gyvenimo tikslas yra mirtis“ ir pats jos nebijojo („Jei nori gyventi, būk pasiruošęs mirti“).
