O kas būtų, jeigu visi 1500 pasaulio ugnikalnių dėl kokių nors vidinių Žemės procesų nuspręstų išsiveržti? Visi, vienu kartu. Ir čia tik tie žinomi, antžeminiai ugnikalniai – dar neatrastų povandeninių gali būti ne ką mažiau. Ekranuose žėrintis grožis to siaubo, kurį tektų patirti, nė per nago juodymą nekompensuotų...
Žinoma, galime jaustis daugiau ar mažiau ramūs – mokslininkai sako, kad tokio kataklizminio įvykio tikimybė yra tokia maža, kad jis yra praktiškai neįmanomas. Bet jeigu hipotetiškai taip nutiktų, ar sugebėtų išlikti mums pažįstamas pasaulis?
Anot Radfordo universiteto (JAV) geologo Parvo Sethi, veikiausiai ne. Net jeigu sinchroniškai išsiveržtų vien antžeminiai ugnikalniai, dėl šios katastrofos prasidėtų tokia įvykių grandinė, kad atominę žiemą galėtume vadinti pavasarojimu paplūdimyje, sako P.Sethi. „Padėtis pasidarytų tokia bloga, kad tokioje Žemėje pats išgyventi net nenorėčiau“, - sako mokslininkas.
Du didžiausi bėdų planetoje šaltiniai po pasaulinio ugnikalnių išsiveržimo būtų pelenai ir vulkaninės dujos (žinoma, lavos srautai ir sprogimai būtų mirtini greta ugnikalnių gyvenantiems žmonėms, tačiau, skaičiuojant gyvybėmis, tai būtų tik lašas jūroje, lyginant su pelenų ir dujų sukeltomis klimato permainomis).
Tamsos ir šalčio pasaulis
P.Sethi prognozuoja, kad planetą uždengtų storas pelenų sluoksnis, visiškai blokuojantis bet kokią Saulės šviesą.
„Planeta pasinertų į visišką tamsą, dėl ko visiškai nutrūktų fotosintezė, derlius būtų sunaikintas, o temperatūra smarkiai sumažėtų“, - tvirtina geologas. Anot jo, pelenai atmosferoje kybotų ištisus 10 metų.
Tiesa, ne visi ugnikalniai išsiveržimo metu išspjauna milžiniškus pelenų kiekius. Kai kurie – pavyzdžiui, Havajų ugnikalniai – paprastai papsi lėtomis lavos srovelėmis. Tačiau JAV Geologijos tarnybos sudarytame sąraše yra net 1500 įrašų, tarp kurių - ir Jeloustouno superugnikalnis, kurio vieno išsiveržimo pakaktų, kad visa JAV teritorija būtų padengta plonu pelenų sluoksniu.
Ir jeigu šaltis bei tamsa kokios nors augmenijos išnaikinti nesugebėtų, juos pribaigtų rūgštūs lietūs, sako P.Sethi. Mat ugnikalniai išmeta tokius elementus, kaip druskos rūgštis, vandenilio fluoridas, vandenilio sulfidas ir sieros dioksidas, kurie, susikondensavę aukštai atmosferoje, sukeltų rūgštų lietų. Iš dangaus krintanti rūgštis užterštų ir gruntinius vandenis bei vandenynų paviršius. Parūgštėjęs vandenynų vanduo taptų mirtinu koralams ir visiems kiaukutiniams vandenų gyviams. O išnykus vienai mitybos grandinės grandžiai efektas nuvilnytų per visą grandinę – kentetų ir žuvys, ir kiti jūros gyviai.
Ir tai nėra vien teorinis pasvarstymas. Mokslininkams žinoma, kad su ugnikalnių mega-išvieržimais siejamas vandenyno parūgštėjimas jau yra sukėlęs masinius rūšių nykimus praeityje. Pavyzdžiui, toks išnykimas fiksuotas Permo periodo pabaigoje prieš 252 mln. metų, Triaso periodo pabaigoje prieš 201 mln. metų ir Kreidos periodo pabaigoje prieš 65 mln. metų.
„Mega-išsiveržimai ir masiniai išnykimai yra susiję“, - sakė Berkelio geochronologijos centro (JAV) geologas Paulas Renne, kurio specializacija – uolienų amžiaus nustatymas.
Sprogstami ugnikalnių išsiveržmai pelenus, dulkes ir dujas gali išsviesti iki Žemės stratosferos. Šios dalelės atspindėtų Saulės šviesą ir reikšmingai sumažintų planetos paviršinę temperatūrą. Pavyzdžiui, vien Pinatubo ugnikalnio išsiveržimas 1991 metais kai kuriose planetos regionuose dvejiems metams sumažino vidutinę temperatūrą 0,4 ºC.
Šaltas šiltnamis
Ugnikalnių išsiveržimai išmeta ir milžinškus kiekius anglies dvideginio, priskiriamo šiltnamio dujoms – jis teoriškai turėtų padėti kompensuoti pelenų ir stratosferą pasiekiančių dulkių sukeliamą atšalimą. Tačiau P.Sethi svarsto, ar tik dujų kiekis, išmestas iš 1500 ugnikalnių vienu metu, netaptų nepakeliamu Žemės ekosistemoms.
„Tai būtų tarsi viryklės įjungimas į skrudinimo režimą. Vienintelis klausimas – ar tos dujos atmosferos sudėtį pakeistų pakankamai, kad pajustume apsinuodijimą atmosferiniu anglies dvideginiu. Bet net jeigu ne – būtume iš lėto ištroškinti“, - liūdnas perspektyvas nupasakojo mokslininkas.
Jūrose randama uoliena – juodasis skalūnas – yra panašių nelaimių, įvykusių Žemės istorijoje, liudininkas. Įrašai uolienose rodo, kad Kreidos periode buvo smarkiai išaugęs anglies divdeginio kiekis atmosferoje, dėl ko kai kuriose vandenyno dalyse išmirė gyvybė, nuslopo srovių judėjimas. Kreidos periodo vėlyvesniu metu, maždaug prieš 90 mln. metų, atmosferoje anglies dvideginio buvo maždaug 2,5 karto daugiau nei šiandien, mano mokslininkai.
Išliktų tik mažiausieji
Tai kas gi galėtų išgyventi po tokios pasaulinio lygio nelaimės?
„Suklestėtų ekstremofilai“, - prognozuoja P.Sethi. Tie organizmai ir taip gyvena itin atšiauriomis sąlygomis – beorėse, rūgštingose aplinkose, pavyzdžiui, Jeloustouno karštosiose versmėse ar jūros dugne esančiuose geizeriuose. „Šiems organizmams butų suteiktas atviras kelias atlikti savo evoliucinį darbą“, - sako geologas.
Įmanomas ir mokslinės fantastikos filmo vertas scenarijus: nedidelis kiekis žmonių persikeltų gyventi į Žemės orbitą ar giliai po žeme už milžiniškus verslo magnatų ir vyriausybių pinigus pastatytus bunkerius ir lauktų, kol planetos paviršius vėl taptų gyvenamu.
„Bet jei taip nutiktų, tai laimingiausi būtų tie, kurie žūtų pirmieji“, - sakė P.Sethi.
