Žinoma, tai nėra paprastas vėjelis, greičiau tai labai rimti kvazarų vėjai, suformuojantys didžiulius dujų diskus, juosiančius juodąsias skyles. Būtent tokia gigantė plyti ir mūsų galaktikos centre.
Didžiulis karštis ir kvazaro šviesa gali nupūsti daleles nuo juodosios skylės milžinišku greičiu. Tiesą sakant, šie „vėjai“ siekia net 200 mln. kilometrų per valandą, arba 20 proc. šviesos greičio.
„Tai prilygsta 77 kategorijos uraganui“, – juokavo tyrimui vadovaujantis Jorko universiteto mokslininkas Jesse Rogersonas.
Šie kvazarų vėjai buvo aptikti už 11 mlrd. šviesmečių Cetus žvaigždyne. Jie buvo pavadinti SDSS J023011.28+005.913,6 arba trumpiau – J0230. Tyrimui labiausiai pasitarnavo Sloan Digital Sky Survey (SDSS) dvigubas Gemini observatorijos teleskopas Havajuose ir Čilėje.
J.Rogersonas pridūrė, kad juodosios skylės vėjo greičio matavimas buvo atliktas „šiek tiek juokaujant“, nes visi duomenys yra „pamišėliškai dideli“. „Pagalvojome, kad būtų smagu mūsų matavimus palyginti su „Saffir-Simpson“ uraganų skale. Ir galiausiai pavyko nustatyti, jog šie vėjai yra net 77 kategorijos uragano stiprumo,“ – sakė mokslininkas.
Suprasti kvazarų vėjus yra labai svarbu, nes manoma, kad jie vaidina svarbų vaidmenį formuojantis galaktikoms. Tiksliau, išsviesdami daleles, jie trukdo žvaigždžių kūrimuisi.
