Juno misijos atlikti stebėjimai parodė, kad Jupiterio branduolys greičiausiai yra gana didelis ir retas, tarsi uolienos būtų gerai sumišusios su dujiniu apvalkalu pusėje planetos tūrio.
Įprastiniai planetų formavimosi modeliai teigia, kad planetos-milžinės iš pradžių augina uolinį branduolį, kuris vėliau prisitraukia storą atmosferą, bet daugiau uolienų neprisijungia. Iš kitos pusės, Jupiterio gravitacija galėjo destabilizuoti daugybės protoplanetinių objektų orbitas Saulės sistemoje, o kai kurie iš jų galėjo pataikyti į Jupiterį.
Skaitmeniniais modeliais parodyta, kad dauguma susidūrimų įvyksta kaktomuša, o ne prasilenkiant, taigi pataikantys objektai dažniausiai nuskęsta Jupiteryje. Jei objekto masė siekia bent 10 Žemės masių, jis neišgaruoja Jupiterio atmosferoje, o pataiko į branduolį, gali jį suardyti ir išsklaidyti po didelę dalį viso planetos tūrio.
Laikui bėgant sunkesni elementai vėl susitelkia planetos centre, bet tam reikia daugybės milijardų metų – daugiau, nei dabartinis Jupiterio amžius.
Šis atradimas, ypač kartu su Mėnulio atsiradimo modeliu bei panašiais atradimais kitose planetose, leidžia spręsti, jog didelių kūnų smūgiai Saulės sistemos jaunystėje buvo gana dažnas reiškinys ir galėjo stipriai paveikti visų planetų evoliuciją.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature“.
