Urtė Mickutė antrus metus gyvena nesinaudodama „Facebooko“ paskyra. Iš pradžių mergina atsitraukdavo tik keletui dienų, kai gyvenimo tempas tapdavo intensyvesnis. Tačiau ilgainiui šios socialinės platformos ji atsisakė neribotam laikui.
„Man tiesiog nejauku pradėjo darytis, kiek daug visokios informacijos aš žinau apie žmones, jie žino apie mane. Tiesiog pavargau ir išsijungiau“, – sakė studentė.
Pasak Urtės, socialiniuose tinkluose stebint net ir nepažįstamus žmones, vyksta savotiškas jų rūšiavimas: sužinojusi, kaip ir su kuo jie gyvena, ji pasąmoningai sudeda žmones į atskiras „dėžutes“. Todėl tą patį žmogų pirmą kartą sutikusi realybėje negali bendrauti be išankstinio įspūdžio, kuris nebūtinai yra teisingas. Su šia nuomone sutinka ir studentas Tyleris, 12 metų gyvenantis Lietuvoje.
„Facebooke“ įsitraukdavau į ginčus, manau, nors kartą visi esame į tai pakliuvę. Man tai buvo tapę kasdieniu užsiėmimu, kuriuo labai mėgaudavausi. Tiesa, kol laukdavau atsakymų, nerimaudavau. Tai iškreipė ir mano realybės suvokimą. Vis leisdavau sau apie kitus susidaryti nuomonę iš to, ką jie viešina savo paskyrose. Bet nenorėjau, kad žmonės iš mano paskyros susidarytų įspūdį apie mane. Nors tikiu, kad socialiniai tinklai yra lyg pratęsimas to, kas mes iš tikrųjų esame. Todėl galime tai tiek klastoti, tiek sukurti labai tikrovišką“, – svarsto vyras.
Anot psichologų, socialinių tinklų šaldymas rodo, kad asmuo turi baimę būti priklausomas. Nei visiškas atsitraukimas nuo tinklo, nei nuolatinis aktyvumas jame nėra sveika. Specialistė realistiškiausiu variantu įvardija naudojimąsi tinklais tik tada, kai yra sąmoningas poreikis.
„Mes visi turime trauką prie gerų grįžtamųjų ryšių – mes norim patikti ir gauti tuos vadinamuosius „like“ arba komentarus. Socialiniuose tinkluose lengviau gauti pripažinimą negu realiai bendraujant. Priklausomybė nuo gerų atsiliepimų apie tave irgi yra priklausomybė, ir su ja būti yra sunku. Kai kurie žmonės (mes juo vadinam narcistinėm asmenybėm) itin priklausomi nuo gerų grįžtamųjų ryšių apie save. Jeigu aš pats nežinau, koks aš esu, tada man nuolat reikia, kad kiti pasakytų, koks tu „fainas“. Jau geriau, kad kiti pasakytų, koks tu baisus, negu kad tylėtų ir nieks nieko nepasakytų“, – įsitikinusi psichologė Eglė Masalskienė.
