Dabar tokia sistema, pavadinta „Scout“, likus penkioms dienoms iki praskridimo tiksliai nustatė 5-25 metrų dydžio asteroido trajektoriją ir patvirtino, kad į Žemę jis neatsitrenks.
„Scout“ yra keleto teleskopų tinklas; teleskopai bendrauja tarpusavyje ir, vienam aptikus galimai pavojingą asteroidą, kiti greitai ima jį stebėti ir taip nustato trajektoriją. Penkių dienų perspėjimas tokio dydžio asteroidui (panašaus dydžio asteroidas įskriejęs į atmosferą tapo Čeliabinsko meteoru) yra tikrai pakankamas: per tiek laiko galima evakuoti žmones, paruošti specialiąsias tarnybas, apsaugoti kritinę infrastruktūrą.
Kita NASA programa, „Sentry“, nuolatos seka ir ieško asteroidų, kurių skersmuo viršija 140 metrų – jie gali nusinešti didelį miestą, jei ant jo nukristų.
Bet šios sistemos gali tik perspėti – pastumti atskrendančio asteroido galimybių neturime. Ką reikėtų daryti, jei sužinotume, kad ant kokio didelio miesto po savaitės ar poros nukris meteoritas? Apie tai praėjusią savaitę diskutavo NASA ir JAV nepaprastųjų situacijų valdymo agentūra FEMA.
Anksčiau panašūs pokalbiai irgi vyko, bet juose buvo svarstoma ir asteroido pastūmimo misija, o šiame kalbama tik apie katastrofos pasekmių valdymą ir ruošimąsi pačiam įvykiui.
Diskusijoje ir situacijos modeliavime buvo nagrinėjama situacija, kai apskaičiuojama naujai atrasto asteroido trajektorija ir kitų metų gegužę paaiškėja, kad jis 2020-aisiais metais rėšis į Žemę; dar po pusmečio nustatoma, kad smūgis pataikys maždaug į Kaliforniją arba Ramųjį vandenyną šalia jos krantų.
Agentūrų darbuotojai skaičiavo paveikiamos zonos plotą, vertino poveikį infrastruktūrai, planavo žmonių evakavimo darbus, informacijos sklaidą ir kitus situacijos aspektus.
Nors tikimybė, kad šių pratybų rezultatų prireiks realybėje, yra labai menka, svarbu būti pasiruošus, kad netektų skėsčiotis rankomis tokios katastrofos akivaizdoje.
