„Saulėlydžio bulvaras“ (Sunset Boulevard)
Nebyliojo kino žvaigždės Normos karjera baigėsi – prasidėjus garsinio kino erai, aktorė niekam nebereikalinga. Norma slankioja po milžiniškus rūmus, pilnus jos pačios portretų, ir prisimena šlovingas dienas. Netikėtai į jos namus užklydęs prasiskolinęs scenaristas yra įtikinamas parašyti scenarijų jos sugrįžimui į didįjį kiną.
1950 m. sukurtas Billie Wilderio „Saulėlydžio bulvaras“ yra laikomas vienu ryškiausių praėjusio šimtmečio film-noir filmų – juosta pasakoja apie suaižėjusią nebyliojo kino industriją, Holivudo ir ego pančius.
Nepaisant studijos vadovų nepasitenkinimo galutiniu rezultatu, 13-ai „Oskarų“ nominuota ir tris iš jų pelniusi juosta kritikų iki šių dienų liaupsinama dėl nepriekaištingos dramaturgijos ir įsimenančius vaidmenis sukūrusių aktorių.
Filme Norą suvaidino Gloria Swanson, savo kelią į šlovę taip pat pradėjusi kaip nebyliojo kino aktorė, kurios karjera pakibo ant plauko atsiradus garsiniam kinui.
„Hoop Dreams“
Penkerius metus filmuotas beveik trijų valandų trukmės režisieriaus Steve’o Jameso filmas „Hoop Dreams“ (1994 m.) tapo dokumentinio kino klasika. „Oskarui“ nominuotas ir JAV kino kritikų gildijų apdovanojimus susižėręs filmas pasakoja apie dviejų jaunų krepšininkų kelią į profesionalųjį sportą. Iš prastos reputacijos rajonų kilę paaugliai kasdien keliasi su aušra, kovoja su varžovais ir traumomis, konkuruoja su komandos nariais, bando išvengti gatvės žabangų ir savo vidinių demonų.
Režisierius Steve’as Jamesas ne kartą teigė, jog nesitikėjo, kad filmas pritrauks šitiek žiūrovų ir išliks toks populiarus net po dvidešimties metų.
„Manau, kad viena iš filmo sėkmės priežasčių yra ta, jog sugebėjome papasakoti apie krepšinį ir atskleisti žaidimo vietą mūsų kultūroje – tiek apskritai, tiek kalbant apie juodaodžių šeimas ir vaikus, siekiančius savo svajonių“, – viename interviu kalbėjo režisierius.
„Bulvarinis skaitalas“ (Pulp Fiction)
„Jei mano atsakymai jus gąsdina, turėtumėte nustoti uždavinėti gąsdinančius klausimus,“ – tokia frazė nuskamba kultiniame Quentino Tarantino filme „Bulvarinis skaitalas”, kuriame žudoma, keršijama ir mylima, o kraujas liejasi kaip niekada stilingai.
Keturios novelės apie gangsterius, vietinius banditėlius, jų žmonas ir kitus bulvarinių skaitalų personažus – toks yra trečiasis ilgametražis Q.Tarantino filmas, 1994 m. pelnęs „Auksinę palmės šakelę“ Kanų kino festivalyje bei „Oskarą“ už geriausią scenarijų.
Kaip teigia pats režisierius, šių novelių siužetai seni kaip pasaulis – žiūrovas juos atpažįsta akimirksniu. Tarantino ne tik skolinasi siužetus, bet ir renkasi itin laisvą struktūrą. Numirėlis gali atgyti, tačiau „tarantiniškos“ estetikos persunktame filme žiūrovo tai nešokiruos. Nešokiruos jo ir smurto proveržiai – Tarantino pasaulis neapsimeta realybės atspindžiu, nors ir siūlo neuždavinėti klausimų, kurių atsakymai, kaip ir filmo personažai, mums puikiai žinomi.
„Geri vyrukai“ (Goodfellas)
Henris Hilas meta mokyklą, kad galėtų visą laiką skirti kitapus gatvės įsikūrusiai mafijos organizacijai. Henris visada svajojo tapti gangsteriu. Nuo vaikystės išmoktos pamokos – neįkųsti bendražygių ir nekalbėti, jei pagautų policija – skynė jam kelią į karjeros aukštumas. „Geri vyrukai“ pasakoja Henrio gyvenimo istoriją – apie reketą, šeimą, žudynes, moteris, kalėjimą ir narkotikų verslą.
Filmas sukurtas pagal tikrus įvykius parašytą Nicholaso Pillegi knygą „Wiseguy“. „Geri vyrukai“ pelnė „Oskarą“ bei tris Venecijos kino festivalio apdovanojimus.
Režisierius teigia, kad sukurti šį filmą paskatino ir tai, jog kriminalinio pasaulio užkulisius teko regėti jam pačiam, todėl jis žinojo tai, ko nebūtų galėję papasakoti kiti režisieriai.
„Pažinojau žmones, gyvenusius „Gerų vyrukų“ pasaulyje, jutau tą atmosferą, todėl buvo įdomu perkelti ją į kino ekranus,“ – viename interviu teigė M.Scorsese.
