Tiesa, ne tie, žaidimai, į kuriuos gali pasinerti ir atsijungti nuo realybės kelioms valandoms pamiršus ne tik savo pareigas, bet net ir fiziologinius poreikius, o tokie, kurie sujungia žaidimą su realiu pasauliu ir skatina atlikti realius veiksmus siekiant virtualaus, bet kartais visai naudingo atlygio. Ir tai yra vadinama gyvenimo sužaidybinimu.
Visokiausių kasdieninių užsiėmimų sužaidybinimas – viena iš svarbesnių šiemetinės žaidimų parodos „GameOn“ temų, kurią aptarė šios srities ekspertai – dėstytojas, programuotojas, žaidimų bendrovės vadovas, mokytojas ir psichologė.
Sužaidybinti galima viską – ir tai veikia
Paprastas sužaidybinimo efektyvumo pavyzdys – kalbų mokymosi programėlė „Duolingo“. „Už kiekvieną atliktą užduotį joje renkami taškai, matuojamas aktyvumas, kyla besimokančiojo lygis. Būtent sužaidybinimo elementai ir lemia šios programėlės sėkmę. Tokiu būdu elementai, sutinkami įprastuose, kasdien žaidžiamuose žaidimuose, perkeliami į mokymąsi“, – sakė diskusijos dalyviai.
Kitas labai sėkmingo sužaidybinimo pavyzdys – žaidimas „Zombies, run!“. Šiame žaidime bėgikas užsideda ausines ir girdi, kaip už jo šnopuoja zombiai. Jeigu nepradedi bėgti – zombiai pasiveja ir suvalgo. Yra ir nemokama žaidimo versija, kuri lygiai taip pat puikiai skatina užsiimti veikla, kuriai šiaip reikia pasiryžimo ir stiprios vidinės motyvacijos.
Sužaidybinimo metodo sėkmę paaiškinti paprasta: „Taip yra dėl to, kad mums patinka žaisti, patinka jaustis gerai, jaustis laimingais. Nuo pat vaikystės žaisdami mokomės pažinti pasaulį. Vaikui, į rankas paėmusiam trintuką, iš tiesų tai yra ne trintukas – vaikas jame mato, pavyzdžiui, skraidantį superherojų“, – sakė žaidimų studijos „Tiny Lab Productions“ bendraturtis A.Šlajus.
Šiuolaikiniam jaunimui visko reikia „čia ir dabar“
Gediminas Dapkus, Kauno technologijos universiteto dėstytojas ir rinkodaros specialistas, tvirtina, kad jo atstovaujamas universitetas yra sužaidybinimo taikymo Lietuvoje pionieriai. O sužaidybinimo universitete prisireikė dėl to, kad metams bėgant ir technologijoms vis giliau skverbiantis į kasdienį gyvenimą labai pasikeitė žmonės. Dabartiniam jaunimui reikia įvertinimo susilaukti čia ir dabar. Pabuvo paskaitoje? Atliko kokį nors kitą veiksmą! Reikia įvertinimo, taškų, bonusų! Tai studentui suteikia laimės jausmą ir pasitenkinimą. Tuo tarpu mūsų tėvai, mokydamiesi universitetuose, suprato, kad tai yra ilgalaikis, tęstinis procesas, kurio įvertinimą (pažymį) gausi, pavyzdžiui, žiemos sesijos metu.
„Sužaidybinimą suvokiame ne tik kaip virtualią aplinką, bet ir kaip žaidimų teorijos pritaikymą edukacijoje. Turime aibe įmonių, veiklos simuliatorių. Vieni jų yra paprasti, kiti – jau istoriniai, kaip kad „Kietas riešutėlis“, KTU naudojamas jau daugiau nei dešimtį metų. Yra ir net ir su pasaulinio lygio vardais susijusių verslo modeliavimo priemonių – pavyzdžiui, „Microsoft Dynamics AX“. Verslo įmonių veiklos modeliavimai yra jau ganėtinai nenaujas, galima sakyti, klasikinis mokymosi būdas.
Tiesa, G.Dapkus pastebi unikalų „geimerių“ kartos bruožą: nors internetines bendravimo priemones jie būna puikiai įvaldę, bet bendrauti akis į akį nelabai moka, todėl šiais laikais darnios komandos sudarymas realioje aplinkoje yra ganėtinai sudėtingas uždavinys. Nelengva šiuolaikiniam jaunimui būna ir kai reikia atsistoti bei pristatyti savo produktą realiems žmonėms.
Ugdymo sistema nepasiruošusi permainoms
Dovydas Grigaitis, padedantis mokiniams mokytis fizikos ir matematikos, sukritikavo šiuolaikinę ugdymo sistemą. Anot jo, nors sužaidybinimas būtų labai efektyvi priemonė, skatinanti vaikus įsisavinti mokyklines žinias, bet mokytojai yra įsprausti į programinius ugdymo rėmus ir privalo paruošti vaikus egzaminams, neturėdami pakankamai laiko įterpti į mokymąsi sužaidybinimo elementus. „Kol negausime impulso iš švietimo sistemos, kol ji nepradės žaidybinimo skatinti, tol tokia praktika ir neįsitvirtins“, – sakė D.Grigaitis.
Anot jo, prievarta visa kame nėra geras dalykas, tad vaiką reikėtų skatinti mokytis – pavyzdžiui, nori įveikti kokį nors „Witcher“ žaidimo bosą – pirmiau įveik kvadratinę lygtį.
Žaidimo elementų įterpimą į pamokas D.Grigaitis siūlė daryti maždaug tokiu pavidalu: spręsdamas kontrolinius uždavinius, darydamas namų darbus vaikas galėtų rinkti patirties taškus ar kokius nors kitus „virtualius“ turtus ir, pakankamai pasikėlęs patirties lygį, gautų kokį nors ypatingą sugebėjimą – pavyzdžiui, pamatyti ateitį ir sužinoti kokią nors užduotį prieš kontrolinį darbą. Arba nusikelti laiku atgal ir pakartoti prasčiau išlaikytą kontrolinį darbą. Ir žaidimo taisykles būtų galima taikyti ne vienam mokomajam dalykui, o keliems – jei gerai sekasi matematika, iš jos sukauptus taškus galima būtų panaudoti, pavyzdžiui, chemijos pamokose.
Bet, anot D.Grigaičio, mokyklose sužaidybinimui neskiriama pakankamai laiko ir pastangų, tad dabartinėmis sąlygomis tokių naujovių tikėtis nereikėtų, o kreiptis į švietimo ministeriją su tokiais pasiūlymais, anot jo, būtų beviltiška.
G.Dapkus šią problemą spręsti siūlė tokią naujovę įdieginėjant ne „iš viršaus“, laukiant valdžios iniciatyvos, o „iš apačios“, mat sužaidybinimo dabartinė švietimo sistema nedraudžia – tiesiog trūksta iniciatyvių mokytojų. „Skatinu mokytojus atsigręžti į tuos mokinius, kurie ateina dabar, nes jie ne tokie, kaip buvo prieš 30 metų“, – sakė dėstytojas.
G.Dapkus sako, kad nereikėtų pradėti mokymosi sužaidybinimo nuo kažkokių konkrečių žaidimų kūrimo ir diegimo juos į pamokas – tai yra per didelė našta mokytojams Pradėti reikėtų nuo netradicinio mokomosios medžiagos pateikimo, mokyti vaiką ne „kas ir kada“, o „kaip ir kodėl“, nes daugelis mokyklinių faktų vaikui yra tiesiog neįdomus. „Pavyzdžiui matematika – duodamos lygtys, sustatomi nežinomieji, bet nepaaiškinama, kur tai galima bus panaudoti“.
Rinktis reikia atsakingai
Žaidimai besimokant ne visuomet būna naudingi. Pavyzdžiui, D.Grigaitis, pats anglų kalbos daugiausiai išmokęs iš žaidimo „The Elder Scrolls: Morrowind“, sako, jog šiuolaikiniai žaidimai yra per lengvi, kad iš jų būtų kas nors išmokta. „Sužaidybinimas šiais laikais vis labiau komercializuojamas ir lengvėja. Pavyzdžiui, naujausiame „The Elderscrolls“ serijos žaidime „Skyrim“ žaidėjui visada parodoma kur eiti ir ką daryti – nereikia nieko skaityti, visi taškai sužymėti. Senesniame „Morrowind“ viskas būdavo parašyta ir kryptį reikėdavo susirasti pačiam“. Kitaip tariant, neskaitysi – nesužinosi ką daryti“, – sakė D.Grigaitis.
„Kai kurios tokios žaidybinės problemos gali būti per daug lengvos, nekelia iššūkio ir netgi yra bukinančios. Seniau buvo geriau kai buvo sunkiau atvaizduoti grafiškai“, – mintimis dalijosi D.Grigaitis.
Bet A.Šlajus mano, kad žaidimų lengvėjime problemos nėra: „Anksčiau pats žaisdavau visokius žaidimus, o dabar atsisiunčiu, pasižiūriu, kad reikia daug skaityti ir sakau sau „aaaaaaiiiii.....“. Nesu iš tų žmonių, kurie nevykdo intelektinės veiklos, bet žaidimų bukėjimo įspūdis susidaro dėl to, kad esame žmonės ir atsirenkame tai, kas mums tikrai įdomu, ir tam skiriame daugiau pastangų. Jeigu neįdomu – tai ir nesirenki. O sudėtingų žaidimų yra. Yra ir gerokai sudėtingesnių, nei buvo ir prieš dešimtmetį. Bet yra ir lengvesnių. Tai elementari specializacija. Jeigu pagrindinė žaidėjų masė nori lengvesnio žaidimo – tai ir kuri lengvesnį. Ir tame nėra nieko blogo. Pirmieji žaidimai buvo sunkūs, bet jų buvo tik 4, tai visi juos ir žaisdavo. O dabar žaidimų 40 000, tai gali tiesiog nebesirinkti sunkesnio žaidimo“.
Visgi platus žaidimų asortimentas yra nemenka grėsmė, kad vaikas pasirinks jokios naudos neteikiančius žaidimus, dėl to, kad jie yra lengvi ir malonūs. D.Grigaičio manymu, šią problemą turėtų aktyviau spręsti mokyklos. „Manau, kad toną, kokius žaidimus parinkti vaikams, turėtų užduoti mokykla ir švietimo ministerija. Kaip dabar kuriamos įprastos matematikos ar fizikos programos, taip ir į šias programas integruojami žaidimai turėtų būti patvirtinti tam tikrų komisijos narių ar edukologų“. Bet psichologės Vaidos Jasiulevičienės manymu, svarbesnis vaidmuo parenkant žaidimą vaikui, turėtų tekti tėvams. „Tėvai yra tie, kurie geriausiai pažįsta savo vaiką, palaiko su juo artimiausius santykius ir gali parinkti žaidimą teisingiausiai bei kritiškai jį įvertinti“.
