Apie vieną tokią revoliucinių minčių autorių idėją – „Sense“ išmanųjį žadintuvą – kalbėjo ir „Login“ festivalio pranešėjas, dizaineris ir knygų apie dizainą autorius Avi Itzkovitchius, pats sugundytas žavingos žadintuvo reklamos. Produktas pristatytas labai patraukliai – tai tarsi mesijas, leisiantis išsimiegoti geriau nei bet kada. Bet reklama ir realybė ne visada sutampa.
Jau po savaitės naudojimo A.Itzkovitchius galėjo pateikti savo vertinimą: „Sense“, turėjęs pakeisti gyvenimą į gerąją pusę, tapo niekalu, kuris gal net labiau kenkia nei padeda.
Pavyzdžiui, žadintuvas, išmaniai įvertindamas aplinkos sąlygas – apšviestumą, temperatūrą, oro drėgnumą – savo švytėjimo spalva informuoja naudotoją, ar aplinka yra tinkama miegui. Jei švyti žaliai – miegoti galima drąsiai, jeigu spalva geltona – miegoti galima iš bėdos, o jei spalva raudona, tuomet reikėtų kažką daryti, nes tokioje aplinkoje tikrai neišsimiegosite. Bėda ta, kad A.Itzkovitchius gyvena Tel Avive, kur oro drėgmė yra tokia, jog žadintuvas žaliai niekada nešvyti. Ir tai jau tikrai nėra veiksnys, kurį galima pakoreguoti taip, kad miegoti būtų geriau. Bet juk tame regione kiekvieną naktį miega milijonai žmonių...
Taigi, dizaineris nusprendė, kad žadintuvo teikiami patarimai yra menkaverčiai, jo veikimo tikslumas yra abejotinas, o ir pagrindinis tikslas – geresnė miego kokybė – nepriartėjo nė per nago juodymą. Ir jis buvo ne vienintelis taip nusprendęs „Sense“ naudotojas: per „Kickstarter“ pinigus šio įrenginio gamybai susirinkęs kolektyvas po užsakytų žadėtų žadintuvų išpardavimo taip daugiau nieko ir nepasiekė bei nutraukė gamybą. Bet tai – tik vienas iš daugelio pavyzdžiui, kai prie gaminio žūtbūt norėjosi prikabinti žodelį „smart“.
Ir kilo klausimų: o kas tokio išmanaus išmaniajame šaldytuve? Kuo toks išmanus tas išmanusis virdulys? O dantų šepetukas? Kam reikalingas su internetu sujungtas ekranas ant orkaitės? Išmanioji kiaušinių skaičiuoklė? Ne, tai tikrai dar nėra bukiausias išmanumo pavyzdys.
Ir net išmanioji šiukšliadėžė, kuri skenuoja išmetamų pakuočių brūkšninius kodus, neužima aukščiausios bukumo pozicijos – prikurta ir išmaniųjų druskinių, kuri druskos į maistą įberia purtant telefoną. O besistengiančiųjų paveržti šį abejotinos vertės titulą nestinga.
Turbūt žinomiausia išmanioji kvailystė – sulčiaspaudė „Juicero“, kainavusi 400 dolerių (ir dar kiekviena sulčių pakuotė kainuoja 5 dolerius), neveikianti, kai būna neprijungta prie interneto. Turbūt nenuostabu, kad prekybos pradžią nuo bankroto skyrė vos keli mėnesiai.
Dar viena technologinė katastrofa yra „išmanusis žiedas“, leidžiantis gestais valdyti savo telefoną ar planšetinį kompiuterį. Tik kad... jis neveikia tol, kol neįjungi žiedo programėlės, o tai reikalauja sąmoningo ir tikslingo telefono pamaigymo, kas jau savaime panaikina bet kokią žiedo naudą – jis neišgelbėja nuo būtinybės automobilyje imti telefoną į rankas. Ir paplonina piniginę daugiau nei 250 dolerių.
Ilgą laiką iš dizaino ir projektavimo pusės išmaniųjų įrenginių plėtros tendenciją stebėjęs „Login“ svečias visus išmaniuosius įrenginius katalogavo ir kategorizavo savo tinklaraštyje, tapo dideliu tokių aparatų gerbėju, tačiau pastaraisiais metais jo susižavėjimas išblėso. „Buvau dideliu tokių daiktų šalininkų, bet ilgainiui viduje supratau, kad dauguma jų yra beverčiai“, – sakė A.Itzkovitchius.
Daug vertės jis nemato ir šiuolaikiniuose išmaniuosiuose šaldytuvuose. Na, smagu, ant durų įtaisytas ekranas, šaldytuvas prijungtas prie interneto, ekrane galima rašinėti „Twitter“ žinutes, matyti, kokie produktai yra viduje, susidarinėti pirkinių sąrašą. „Bet kas stovės prie šaldytuvo, kad susidarytų pirkinių sąrašą?“ – svarstė jis ir pridūrė, kad šiandien išmanusis šaldytuvas atrodo mažareikšmis ir nereikalingas, tačiau ateityje viskas gali pasikeisti.
Kodėl?
Taip yra dėl to, kad bet kokių produktų gamintojai, užsikrėtę technologijų madomis, pradėjo galvoti, kaip savo gaminį prijungti prie interneto. Nesvarbu, naudinga tai ar ne – reikia išmanaus gaminio, nors užsimušk. Bet idėjų autoriai nesusimąsto apie tai, ką paliks po savęs ir kokią ilgalaikę naudą teiks jų gaminys.
Tai yra tarsi daiktų interneto aukso karštinė. Gal ir linksma, bet nieko gero: šiandien matome daugybę eksperimentų, kuriuose mes patys esame bandomieji triušiai, o galutinis tų eksperimentų rezultatas yra ištuštėjusios piniginės ir kalnais plastiko, popieriaus bei metalo papildyti šiukšlynai.
„Visi šie įrenginiai – nuo išmaniųjų virdulių ir išmaniųjų lempučių iki išmaniųjų žadintuvų ir išmaniųjų piniginių – mano manymu yra šaunūs, tačiau tai yra eksperimentai. Įmonės įsitraukė į aukso karštinę – jungti viską prie interneto – tikėdamosi, kad žmonės tuos produktus pirks, produktai padidins jų prekės ženklo vertę. Tai savotiškas būdas pateikti savo prekės ženklą kaip „sujungtą“. Tačiau kartais tai yra bereikšmės technologijos, kurių po savaitės jau nebenorime naudoti. Iš pirmo žvilgsnio atrodo šauniai, nusiperkate, o po to numetate į spintą. Praėjus metams tie produktai būna jau beviltiškai pasenę“, – sakė A.Itzkovitchius.
Bet kodėl kai kurie išmanieji išradimai pasiteisina? A.Itzkovičius teigia, kad viskas priklauso nuo to, ar kažkokius konkrečiai tos technologijos pradmenis esame matę keliais dešimtmečiais anksčiau. Pavyzdžiui, virtualios realybės akinių pradmenys atsirado praėjusio amžiaus viduryje. „Casio“ išmanųjį laikrodį, valdomą ekrano lietimu, pristatė dar 1984 metais. Fakso prototipas buvo pristatytas XIX amžiuje.
Galbūt todėl, anot A.Itzkovitchiaus, galima manyti, kad tie beprotiški išmanieji produktai, kurie susimauna ir būna išjuokiami šiandien, taps tikrai naudingais produktais po kelių dešimtmečių – šiandien jie tiesiog neištobulinti, o mes nemokame jų panaudoti. Galbūt todėl taip nutiko su „Google Glass“ – tai nebuvo brandi technologija, mes nesupratome, kam reikalingi akiniai, kuriuose projektuojamas dar ir ekranas. Produktas žlugo, nes jis nebuvo paruoštas rinkai. Bet kas žino, gal po kelių dešimtmečių kiekvienas turės ne tik išmaniuosius akinius, bet ir išmanųjį kiaušinių skaičiuotuvą.
Pridėtinė vertė
A.Itzkovitchiaus teigimu, kiekvieną kartą rezgant mintis apie kokio nors išmaniojo įrenginio gamybą kartu reikėtų pagalvoti ir apie jo teikiamą pridėtinę naudą. Pavyzdžiui, nusipirkus išmaniąją spyną gauname tiesiogiai suvokiamą naudą – galimybę įeiti į savo namus be rakto. Bet yra ir pridėtinė tokios spynos nauda – draugų, ateinančių į namus kontrolė, galimybė juos įleisti net tada kai šeimininko nėra namie.
Arba išmanusis inhaliatorius: jo tiesioginė nauda yra pagalba pacientui, tačiau pridėtinę naudą jis kuria sveikatos apsaugos sistemai, matančiai, kaip keičiasi inhaliatoriaus naudojimas ir pagal tai numatančiai paciento sveikatos būseną, o pagal daugybės pacientų duomenis galima ir daryti kokias nors statistines įžvalgas.
Kaip gerą išmanumo pavyzdį A.Itzkovitchius paminėjo ir išmanųjį termostatą „Nest“ – jis labai tiesiogiai teikia vertę vartotojui leisdamas tiksliai nusistatyti namų temperatūrą ir drėgmę, kad ir kur bebūtų, be to, tokį termostatą galima ir užprogramuoti taip, kad jis skirtingu paros metu nustatytų skirtingą namų oro temperatūrą. Tuo tarpu į akis nekrentantis, bet labai svarbus šio termostato privalumas – tai kiekvieną mėnesį vienuose namuose sutaupomi vidutiniškai 20 dolerių už elektros sąskaitas. Taigi, tai yra ne tik išmanus ir naudingas (pripratus prie jo galimybių) įrenginys, bet ir padėjėjas taupant pinigus, ir netgi ekologiškai naudingas gaminys.
Dar vienas toks naudingo išmanumo pavyzdys, anot dizainerio, yra išmaniosios apyrankės. Tiesa, kad šiais laikais gamintojai vis daugiau dėmesio kreipia į tokių apyrankių išvaizdą – jos tampa ne tik funkcionalios, bet ir išvaizdžios. Jos skaičiuoja mūsų nueinamus žingsnius, išmiegotą laiką, pulsą. Informacija pati savaime gal ir nebūtų didelės vertės, bet toks nuolatinis rezultatų stebėjimas padeda mums patiems keistis: išmaniųjų apyrankių naudotojai, anot A.Itzkovitchiaus, tampa fiziškai aktyvesni.
Nors su tuo nebūtina sutikti – netgi lankantis didžiausiose pasaulyje technologijų parodose, kur galima tikėtis, kad išmaniąsias apyrankes turės daugybė žmonių į akis krenta liūdna tendencija: plačiausi laiptai būna ignoruojami, o šalia jų esantys siauri eskalatoriai – nesvarbu, į viršų ar į apačią – būna užgrūsti žmonių, kurie nenori lipti nei aukštyn, nei žemyn. Tad panašu, kad apyrankių išmanumas yra bejėgis prieš fundamentalią žmogaus savybę – tingumą.
Beje, pats A.Itzkovitchius prisipažino, kad pats asmeniškai kasdien naudoja tik vieną daiktą, kuriam „išmanumo“ etiketė visai netrukdo: telefoną. Na, ir dar kartais televizorių pažiūri...
