„Final Fantasy“ ilgametiškuma nulemė tradicija tapusios numeruojamos žaidimo dalys, kurios visos yra japoniško RPG žanro, visos pasakoja neįmanomas pasaulio gelbėjimo istorijas ir visose yra labai erzinančių bei labai mėgstamų veikėjų, kurie kiekvienoje dalyje skiriasi – kaip, beje, ir pats žaidimo pasaulis. Bėgant metams „Final Fantasy“ serijos savininkai nusprendė, jog per tiek metų jau prigeneruota tokia gausybė veikėjų bei skirtingų pasaulių, kad galima imti ir padaryti gerą muštynių žaidimą.
Verta paminėti, kad „Dissidia: Final Fantasy NT“, kuris skirtas namų konsolei „PlayStation 4“, nėra pirmasis bandymas iš šios serijos padaryti muštynes. Pirmasis „Dissidia: Final Fantasy“ pasirodė dar 2008 metais nešiojamai žaidimų konsolei „PSP“, o kiek vėliau tai pačiai konsolei išėjo ir papildomi tęsiniai. Žaidimas buvo puikus ir idealiai tiko mažesniajam „PlayStation 2“ ir „PlayStation 3“ broliui, tačiau sumanymas sukurti didesnį, įspūdingesnį ir šiuolaikiškesnį tęsinį šiam vykusiam žaidimui gavosi prastas.
Naujasis „Final Fantasy“ muštynių žaidimas yra smūgis tiek serijos fanams, tiek ir muštynių žaidimų gerbėjams, nes tiek vieniems, tiek kitiems bado akis. Žaidimas kenčia nuo monotoniško žaismo, nuobodaus pasakojimo ir mažo veikėjų pasirinkimo.
