Apie kriogeninį mirusiųjų užšaldymą veikiausiai esate girdėję nemažai – jis kainuoja labai brangiai, o kai kurie mokslininkai abejoja jos galimybėmis. Bet ar žinote kaip ši procedūra atliekama?
Krionika – tai žmogaus kūnų užšaldymas itin žemoje temperatūroje, tikintis, kad kada nors technologijos patobulės taip, kad juos būtų galima prikelti. Žinoma, išlaikant visus prisiminimus, asmenybę, išgydant ligas, kurios šį žmogų pasiuntė myriop ir naujai atgimusiajam suteikiant pilnavertį gyvenimą.
Skamba neįtikėtinai ir daug mokslininkų abejoja šios technologijos ateitimi. Viena vertus, kaip įvairios kompanijos gali už šią procedūrą prašyti tokių didžiulių pinigų sumų, kai nesuteikiamos jokios garantijos? Parduodama tik viltis. Tačiau kita vertus, žmonės apie tai informuojami ir vis tiek renkasi kriogeninį užšaldymą.
Nors būta kalbų, kad geriausia būtų užšaldyti vis dar gyvus ar prieš kelias akimirkas mirusius žmones, tai, žinoma, yra nelegalu. Kaip žmogus gali būti prikeliamas, jei visos jo organizmo funkcijos sustojo? Yra ne visai taip. Nors širdis jau nebedirba, smegenyse ląstelių lygmenyje kai kurie procesai vis dar vyksta – mokslininkai stengiasi išsaugoti šį gyvybės trupinį. Todėl procedūra pradedama vos diagnozavus mirtį.
Krionikos specialistų komanda prijungia kūną prie specialios įrangos, kuri smegenims tiekia deguonį, bei sušvirkščia antikoaguliantų, kad sustabdytų kraujo krešėjimą. Kūnas panardinamas į ledą ir išvežamas į kriogeninio užšaldymo įstaigą.
Žmogaus kūnas daugiausia yra vanduo, kuris šaldant plečiasi, todėl specialistai pašalina vandenį iš ląstelių ir pakeičia jį specialiu skysčiu, kuris neleidžia susidaryti ledo kristalams. Ši procedūra vadinama vitrifikavimu ir trunka apie 4 valandas. Būtent dėl šių technologinių sprendimų kriogeninio užšaldymo įstaigos nemėgsta žodžio „užšaldymas“. Tuomet kūnas sausu ledu atšaldomas iki -103 laipsnių pagal Celsijų.
Galiausiai, kūnas patalpinamas į metalinį konteinerį, kuris vėliau panardinamas į skysto azoto kamerą. Temperatūra pasiekia -196 laipsnių pagal Celsijų. Kūnas laikomas žemyn galva, kad net nutekėjus azotui smegenys vis tiek liktų giliai užšaldytos. Beje, tie, kurie nori pigesnės procedūros, renkasi tik smegenų užšaldymą, tikėdamiesi, kad ateityje technologijos taip patobulės, kad jos galės būti persodintos.
Kol kas, žinoma, technologijos nėra taip toli pažengusios ir niekas nėra atitirpdytas ir atgaivintas. Atitirpinimas taip pat bus sudėtingas procesas, kuriame lengva padaryti klaidų.
Optimistiškiausia prognozė – 2040 metais bus atgaivintas pirmasis žmogus. Kiti mano, kad greičiausiai vienintelė viltis prikelti šiuos žmonės yra klonavimas arba sąmonės nuskaitymas ir perkėlimas į dirbtinio intelekto sistemas. Kita vertus, mokslininkai pirštu rodo ir į nanotechnologijas medicinoje, teigdami, kad bus galima ištaisyti ne tik užšaldymo procesų ląstelėms padarytą žalą, bet ir išgydyti mirtinas ligas.
Kad ir kaip ten bus, žmones domina ši viltis ir jie yra pasiryžę už ją sumokėti didelius pinigus. Kriogeninis užšaldymas gali kainuoti ir 150 tūkst. eurų. Stebint panašias naujienas gali kilti ir kiek tragikomiškas klausimas – pasiturintys žmonės pirmiau išmoks gyventi amžinai, ar prisikelti iš numirusiųjų?
