Apgauna klausytojus
Šios gyvatės, norėdamos perspėti plėšrūnus, „barškina“ uodega, palaipsniui didindamos dažnį, kai galimas užpuolikas priartėja. Pats uodegos galas iš tiesų yra tuščias, jokio stebuklingo barškučio jame nėra: garsą skleidžia skirtingi keratino sluoksniai, atsitrenkiantys vienas į kitą. Tačiau dabar mokslininkai nustatė, kad čio barškučio panaudojime slypi dar viena gudrybė, apgaunanti klausytojus.
„Mūsų duomenys rodo, kad akustinis barškuolių pasirodymas, kuris dešimtmečius buvo aiškinamas kaip paprastas garsinis įspėjamasis signalas apie gyvatės buvimą, iš tikrųjų yra kur kas sudėtingesnis tarprūšinio bendravimo signalas“, – teigė vyresnysis tyrimo autorius Borisas Chagnaudas, Austrijos Karlo-Franzeno universiteto Graco mieste neurobiologijos profesorius.
Pirmąjį įminimą apie „protingo signalo“ aukšto dažnio režimo paslaptį B.Chagnaudas aptiko priartėjęs prie vienos iš gyvačių laboratorijoje Jis pastebėjo, kad prieš staigų šoktelėjimą gyvatės kultinio trakštelėjimo dažnis didėjo, o atsitraukiant mažėjo.
Norėdamas išsiaiškinti, kas slypi už šio reiškinio, jis ir jo komanda fiksavo trakštelėjimo dažnį, kai prie gyvatės buvo priartinami įvairūs objektai, įskaitant į žmogų panašų juodą diską. Kai grėsmės pirmą kartą priartėdavo, trakštelėjimas tolygiai kilo iki 40 Hz dažnio, tačiau objektams priartėjus arčiau, dažnis staiga šoktelėdavo iki 60-100 Hz.
Mokslininkas mano, kad ši keista garsinė iliuzija skirta „saugaus atstumo atsargai“ sukurti.
„Įsivaizduokite, kad einate link gyvatės, ji pradeda barškėti lėtai, palaipsniui didindama barškėjimo įvykius. Jei 2 metrų atstumu nuo gyvatės ji staiga pakeičia šią taisyklę ir vietoj 2 metrų atstumo skleidžia garsus, tarsi būtų likęs tik 1 metras – ji jus apgavo“, – elektroniniu paštu „Live Science“ komentavo B.Chagnaudas. Naudodamos tokią techniką barškuolės užsitikrina pranašumą prieš užpuoliką, o žmogaus smegenys, pripratusios prie proporcionalaus garso didėjimo likusiam atstumui, lieka apgautos.
