Bet kaip tokia beprotybė galėjo ateiti į galvą 2020 metais, kai žmonės, atrodo, turėtų būti apsišvietę, o visos pasaulio žinios yra ranka pasiekiamos? Pasirodo, šios istorijos užuomazgas galima atrasti 2013-aisiais. O veiksmų seką, kurios rezultatu tapo sėklidės sojos padaže, galima pavadinti „sugedusio telefono“ žaidimu.
2013 m. gana geros reputacijos recenzuojamame mokslo žurnale PNAS buvo publikuotas Monellio cheminių juslių centro (JAV) mokslininko Bedricho Mosingerio ir jo kolegų straipsnis apie tai, kad su pelėmis atliktas tyrimas parodė, jog patinų vaisingumui įtakos turi skonio receptoriai. Bet šie mokslininkai tikriausiai nesitikėjo, kad po kurio laiko dėl jų tyrimo vyrai pradės mirkyti savo brangakmenius sojos padaže.
Bet yra kaip yra.
Pradėkime nuo faktų. Keista, bet sėklidėse esama skonio receptorių. Anot įvairių informacijos šaltinių, „TikTok“ tinklo naudotoja, pasivadinusi vardu „Regan“, tapo šios naujos isterijos pradininke – atradusi minėtąjį mokslinį straipsnį ji paprašė žmonių „įmerkti savo rutulius į ką nors. Man to reikia moksliniam tyrimui“.
Deja, originalųjį šaltinį pacitavo leidinys „Daily Mail“, kurio mokslinių ataskaitų aprašymai niekada nepasižymėjo dideliu tikslumu. Šįkart – taip pat.
Mat nors sėklidėse esama skonio receptorių, juose nėra skonio svogūnėlių (skonio receptorių ląstelių sankaupų) ir sugebėjimu justi sojos padažo skonį jie tikrai nepasižymi. Bet taip jau nutiko, kad rimtas mokslo straipsnis buvo paverstas supaprastintu pranešimu spaudai, o pastarasis – sensacinga pseudomoksline nesąmone.
Dėl pastarojo straipsnio įtakos socialiniame tinkle atsirado šis vaizdo įrašas.
Ir tada pasipylė „vyriškos reakcijos“...
Ir taip, didele dalimi prisidedant žurnalistų neatsakingumui, nekaltas pelių vaisingumo tyrimas pavirto vyrais, mirkančiais savo kapšelius lėkštelėse su sojos padažu.
Beje, realus skonio receptorių mokslas yra labai įdomus.
„Skonio svogūnėlių esama tik mūsų gerklėse ir viršutinėje ryklės dalyje – tai yra skonio receptorių tankios grupės. Signalai iš šių skonio svogūnėlių iš burnos perduodami į smegenis, kad galėtume sąmoningai suvokti skonius“, – sakė Niukaslio universiteto (Australija) maisto ir mitybos mokslininkė Emma Beckett.
Faktas ir tai, jog skonio receptoriai, pasižymintys unikaliu gebėjimu reaguoti į penkis esminius skonius, yra išsibarstę po visą žmogaus organizmą. Leidinyje „Molecular Human Reproduction“ 2013 metais publikuota mokslinių straipsnių apžvalga, aprašanti, kad šių receptorių esama ir virškinimo, ir kvėpavimo sistemose, ir smegenyse, ir sėklidėse, ir net spermos ląstelių paviršiuje.
Bet tai nereiškia, kad žmonės gali jausti skonį savo genitalijomis ar kad skonį jaučia spermatozoidai.
„Tai nėra skonio svogūnėliai, jie smegenyse neaktyvuoja skonio jutimo centrų“, – aiškino E.Beckett. Ir apskritai, pagal mokslinių tyrimų rezultatus panašu, kad šie pasimetę skonio receptoriai dažnu atveju apskritai jokios fiziologinės funkcijos neatlieka.
„Ten, kur šie receptoriai yra funkcionalūs, jie reaguoja į tas pačias molekules, kaip burnoje, tačiau sukelia kitokį atsaką. Galite manyti, kad jie yra lygiai tokie patys, kaip ir bet kurie kiti mūsų organizmo receptoriai, kurie nuolat stebi aplinką. Jie gali reaguoti į infekcijas, nes bakterijose esama „saldžių“ struktūrinių komponentų, o kaip gyvybinės veiklos produktus jos išmeta rūgščius ir karčius junginius. Esama įrodymų, kad šie receptoriai plaučiuose ir nosyje dalyvauja uždegiminio atsako reguliavime“, – paaiškino mokslininkė.
O tai ką skonio receptoriai veikia sėklidėse? Visai naujas, tik praėjusiais metais žurnale „International Journal of Molecular Sciences“ publikuotas straipsnis informuoja, kad užtikrintai to pasakyti dar negalima, bet panašu, kad „skonio receptoriai yra funkciškai veiklūs ir kontroliuoja sėkmingą spermos gamybą“.
O ką galima pasakyti apie žmones, kurie, priėmę „Regan“ iššūkį, savo sėklides įmerkė į padažą ir tvirtino, kad tarpkoju pajuto skonį?
Kaip skelbia mokslo populiarinimo leidinys IFLS, „tai būtų tas pats, kaip bandyti pajusti skonį sojos padažo, kuris užteptas ant skruosto išorės“. Bet visai gali būti, kad tokie sėklidžių mirkytojai dalijasi savo uoslės receptorių paliekamais įspūdžiais.
Taigi išvados tokios: jeigu norite padidinti mokslinių žinių bagažą, pradėkite nuo patikimo informacijos šaltinio paieškos.
