Dauguma Tarptautinės kosminės stoties (TKS) astronautų šešis mėnesius praleidžia skriedami 400 km aukštyje virš Žemės.
Tačiau kovo 27 d. NASA ir Rusijos federalinė kosmoso agentūra į TKS pasiuntė tris astronautus – jie bus pirmieji žmonės, kosmose praleidę metus be pertraukos.
Šių astronautų atlikti bandymai padės geriau suprasti, kas gali nutikti ilgesnių kosmoso misijų metų, pavyzdžiui, skriejant į Marsą – ši kelionė truks mažiausiai šešis mėnesius į vieną pusę.
Gal šis laikotarpis ir neatrodo itin ilgas, bet ši metų trukmės kelionė tikrai ne silpniems. Mokslininkai turi duomenų, kaip pusmetis mikrogravitacijoje paveikia žmogaus kūną ir kai kurios pasekmės išties kelia nerimą, rašo „Business Insider“:
1. Ištempia stuburą
Astronautai kosmose gali padidėti 3 proc. Tai reiškia, kad 183 cm ūgio astronautas gali paaugti 5 centimetrus.
Astronautai kosmose gali padidėti 3 proc. Tai reiškia, kad 183 cm ūgio astronautas gali paaugti 5 centimetrus.
Toks augimo spurtas vyksta, nes mikrogravitacija leidžia suspaustiems tarpslanksteliniams stuburo diskams atsipalaiduoti ir išsipūsti – panašiai, kaip atpalaiduojant spyruoklę. Buvęs ūgis grįžta per keletą mėnesių grįžus į Žemę.
2. Paverčia raumenis želė
Besvorėje aplinkoje raumenų atramai nereikia. Nebereikalingi astronautų raumenys beveik išsyk ima trauktis ir nykti.
Būtent todėl treniruotės TKS yra labai svarbios, kad astronautai išlaikytų raumenų masę, kurios prisireiks grįžus į Žemę.
Paprastai po 2 valandas kasdien skiriama pratimams. Tai yra ir svorių kilnojimas, naudojant specialius pasipriešinimo įrenginius, kadangi mikrogravitacijoje svoriai nieko nesveria. Štai kokios grandinės naudojamos pritūpimams:
3. Veidas papursta
Didžiąją mūsų kūnų dalį sudaro skysčiai. Žemės gravitacija traukia šį skystį žemyn ir dalis jo susikaupia apatinėje kūno dalyje. Besvorėje erdvėje skystis tolygiau pasiskirsto visame kūne, tad astronautų veidai atrodo putlesni nei paprastai, tuo tarpu kojos atrodo liesesnės.
Po keleto savaičių kūnas prisitaiko prie traukos pokyčio ir putlumas sumažėja.
4. Mažina kaulų tankį
Reguliariai nesimankštindami astronautai per kiekvieną kosmose praleistą mėnesį gali prarasti apie 1 proc. savo kaulų tankio. Tai padidina kaulų lūžimo tikimybę grįžus į Žemę – panašiai, kaip osteoporoze sergantiems žmonėms.
Šiam efektui sumažinti itin svarbi mankšta ir gera mityba. Tai bus itin svarbu astronautams, kosmose praleisiantiems ištisus metus.
5. Gali sukelti regos sutrikimų
2013 m. buvo tiriamos akys 27 astronautų, praleidusių vidutiniškai 108 dienas TKS. NASA tyrėjai išsiaiškino, kad daugeliui jų, grįžus iš kosmoso, sutriko rega. MRI skeneriai parodė, kad devyniems astronautams pasireiškė patinimas apie regos nervą, o šešių astronautų akių obuolių galinė pusė buvo suplokštėjusi.
Tai išties kelia nerimą, bet nė vienas astronautas nepranešė apie rimtas regos problemas. NASA atlieka nuodugnesnį tyrimą.
6. Sutrikdo imuninę sistemą
Tyrimas parodė, kad prislopinta astronautų imuninė sistema taip pat gali reikšti, kad tokie seni, latentiniai virusai, kaip, pavyzdžiui, vėjaraupių, gali atgyti
Remiantis 2014 m. publikuotu tyrimu, gyvenimas kosmose gali slopinti astronautų imuninę sistemą.
„Tokie dalykai kaip radiacija, mikrobai, stresas, mikrogravitacija, pakitęs miego ciklas ir izoliacija gali paveikti įgulos narių imuninę sistemą, – sakė tyrimui vadovavęs Brianas Crucianas, NASA biologinių tyrimų ir imunologijos ekspertas. – Jei tokia situacija tęstųsi ilgiau, tolimo kosmoso sąlygomis, astronautams tyrinėtojams gali išaugti infekcijų, hiperjautrumo ar autoimuninių ligų rizika.“
Tai reiškia, kad metus kosmose planuojantiems praleisti astronautams kyla didesnė susirgimo rizika.
Tyrimas parodė, kad prislopinta astronautų imuninė sistema taip pat gali reikšti, kad tokie seni, latentiniai virusai, kaip, pavyzdžiui, vėjaraupių, gali atgyti, nors iki šiol kosmose gyvenusiems astronautams simptomai nepasireiškė.
Kai kurios iš astronautų surinktos imuninės sistemos ląstelės buvo pernelyg agresyvios, o ne prislopintos, ir tai gali paaiškinti, kodėl kai kuriems astronautams pasireiškia bėrimas ir kitos alerginės reakcijos.
7. Sujaukia miego ritmą
Astronautai kasnakt turi įsitvirtinti miegmaišiuose. Užmigus mikrogravitacijoje jų galvos linksta į priekį, o rankos kyla į viršų.
Prie tokios keistos pozicijos sunku priprasti.
„Kartais atsikeli ryte, matai priešais akis pakibusią ranką ir galvoji: „Ei! Kas čia dabar?”, kol supranti, kad ji tavo,“ – pasakojo astronautė Marsha Ivins.
Bet yra daug kitų trukdžių, neleidžiančių gerai išsimiegoti kosmose. Kosminę stotį gali nušviesti šviesos žybsniai kaskart, kai ją kerta kosminių spindulių žybsniai.
Dabar astronautai turi individualias miegojimo kameras, padedančias prislopinti dalį šios šviesos. Tačiau nepaisant to tyrimai parodė, kad dauguma astronautų miega tik maždaug šešias valandas, nors pagal jų darbotvarkę reikėtų miegoti aštuonias su puse.
8. Sutrikdo koordinaciją
6 mėnesius praleidus mikrogravitacijoje, sugrįžti Žemėn nelengva. Būdami kosmose astronautai praranda viršaus ir apačios pojūtį, nes vestibiuliarinis aparatas nesvarumo būklėje negali atskirti lubų nuo grindų.
Galiausiai kūnas vėl susitvarko, bet iš pradžių astronautų eisena būna netvirta.
9. Atbukina pojūčius
Kosmose pasikeičia slėgis, todėl pasikeičia skysčių išsidėstymas kūne. Astronautų veidus putlinantis poveikis taip pat juos ir užkemša.
„Tai tas pats, kaip peršalimas ar alergija, – sakė astronautas ir fizikas Scottas Parazynski'is. – Paburkusi nosis pablogina uoslę ir kartu – skonį.“
Daug astronautų pranešė, kad skoniai mikrogravitacijoje daug blankesni, todėl jie trokšta maisto su daug prieskonių, kurie pagyvintų atbukusį skonį. Maistas ir gėrimai, kurių skonio pajautimui reikia kvapo, pavyzdžiui, kava, kosmose nuvilia.
10. Atsiliepia sielai
TKS astronautai yra kitame pasaulyje tikrąja to žodžio prasme, toli nuo bet ko artimo ir jie negali susikrauti daiktų ir iškeliauti kada tinkami.
Astronautų psichologija nuodugniai tiriama dar prieš pradedant treniruotes skristi į kosmosą. Tačiau izoliacijos ir atskirumo pojūčiai kelia didelę riziką. Sujunkite juos su miego trūkumu, gravitacijos nebuvimu, atbukusiais pojūčiais ir galite pradėti įsivaizduoti ilgalaikių kosminių skrydžių psichologinę naštą.
Daugelis astronautų apibūdino tai kaip sunkiausią dalyką.
11. Maitinimąsi paverčia iššūkiu
Astronautai kiekvieną savaitę seka savo gaunamą maistą, kad užtikrintų reikiamą maisto medžiagų lygį.
Reikiamų maisto medžiagų trūkumas gali apsunkinti beveik visus aukščiau išvardintus simptomus.
„Kadangi astronautai negauna tiesioginės Saulės šviesos, jiems gali išsivystyti vitamino D trūkumas“, – pabrėžia Sara Zwart, NASA vyr. mokslininkė, tirianti maitinimosi poveikį ilguose skrydžiuose.
„O būtent kosmose daug stipresnis oksidacinis stresas, tad astronautams reikia daug antioksidantų“, – sakė S.Zwart. Skrendant kosmose taip pat keičiasi geležies metabolizmas. Astronautų geležies lygis būna aukštesnis, nes sumažėja jų raudonųjų kraujo kūnelių masė.
Astronautai kiekvieną savaitę seka savo gaunamą maistą, kad užtikrintų reikiamą maisto medžiagų lygį. Geležies lygis paprastai susinormalizuoja po kelių mėnesių Žemėje.
12. Veikia pavojinga kosminė radiacija
Kosminė radiacija nesuteikia supergalių kaip filme „Fantastiškas ketvertas“. Ji gali sudraskyti DNR, o tokie pažeidimai gali sukelti vėžį, kataraktą ar kitų ligų.
Žemės atmosfera veikia kaip skydas, saugantis nuo 99 proc. kosminės radiacijos, bet kosmose astronautai tokios apsaugos neturi. Europos kosmoso agentūros vertinimais, radiacijos grėsmė išauga maždaug 30 kartų.
Būdami TKS astronautai nešioja dozimetrus, matuojančius gaunamos radiacijos kiekį. Jų, kaip astronautų, karjeros apribotos apšvitinimo lygiu.
Mokslininkai daug ko nežino, kas nutiks po 6 nepertraukiamo buvimo kosmose mėnesių. Kai kurie poveikiai gali likti tokie patys, kai kurie sustiprėti ar net galime išvysti naujų. NASA metų trukmės misija bus gyvybiškai svarbi nustatant ilgų pilotuojamų misijų riziką skrydžių į Mėnulį ar Marsą metu.
Kaip bebūtų, visa tai daug geriau, nei atsidūrus kosminės stoties išorėje be skafandro, kur, mokslininkų vertinimu, turėtumėte dvi minutes iki mirties.
