Iš tiesų, senųjų laivų patrankos buvo laikomos laivo viduje iki tol, kol jų prireikdavo. Tuomet būdavo atidaromi liukai, patrankos būdavo pastumiamos pirmyn ir prasidėdavo mūšis. Tačiau kartais patrankų vamzdžiai būdavo paliekami išstumti laukan. Kai kurios patrankos būdavo paliekamos ant denio, kur jas nuolat plaudavo sūrus vanduo, kuris skatino rūdis.
Rūdys patrankos viduje yra tikrai nepageidaujamas reiškinys. Jos trukdo normaliam ginklo veikimui ir gali sudaryti pavojingas sankaupas. Tačiau buvo sugalvotas būdas, kaip su jomis kovoti.
Patrankos būdavo užkemšamos specialiais mediniais kamščiais (tampionais). Jie neleisdavo sūriam vandeniui patekti į vidų. Tačiau jei buvo manoma, kad patrankų neprireiks ilgesnį laiką, to nepakakdavo.
Į patrankos vidų būdavo įdedamas sviedinys (metalinis rutulys) ir įpilama šiek tiek alyvuogių aliejaus. Tuomet vamzdis būdavo užkemšamas ir nukreipiamas horizontaliai. Laivui plaukiant, sviedinys riedėdavo nuo vieno galo iki kito, taip padengdamas visą patrankos vidų aliejumi, kuris apsaugodavo nuo korozijos.
Ir modernių jūrinių pabūklų vamzdžiai yra dengiami. Anksčiau tam būdavo naudojami mediniai tampionai, vėliau imta gaminti metalinius su įvairiais raižiniais ir ornamentais.
Tokie kamščiai turi trūkumą – jiems nuimti reikia daug laiko. Jūreivis turi užsliuogti pabūklu į viršų ir nuimti tampioną. Todėl jie naudojami rečiau. Pavyzdžiui, įvairių ceremonijų metu, laivuose-muziejuose ar šventėse, kuriose civiliai lanko karinius laivus.
Kartais tokie tampionai gali būti tiesiog nupučiami suspausto oro srove. Tačiau jei yra tikimybė, kad pabūklo prireiks artimiausiu metu, jis bus uždengiamas specialiu plastiko ar gumos maišu. Šios dangos taip pat apsaugo nuo sūraus vandens (ir paukščių), tačiau per jas galima šaudyti.
Įvairūs kamščiai yra naudojami ne tik laivų artilerijai apsaugoti. Jais saugoma ir antžeminė ginkluotė. Jos priešas yra ne tik vanduo, bet ir įvairios šiukšlės, gyvūnai, o muziejų atveju – artimiausios šiukšliadėžės nerandantys žmonės.
