„Darbdaviai, ypač informacinių technologijų įmonėse, išskėstomis rankomis priima persikvalifikavusius darbuotojus. Jų istorijos ir patirtys yra labai įvairios: pavyzdžiui, vien mūsų įmonėje dirba buvusi anglų kalbos dėstytoja, kulinaras, šokėjas ar futbolininkas – ir jų ankstesnės patirtys tikrai prisideda prie kokybiško ir kūrybiško darbo. Tačiau įmonei neužtenka vien džiaugtis darbuotojo patirtimi – ją reikia mokėti panaudoti, kartu suprantant ir atliepiant į persikvalifikavusio darbuotojo lūkesčius“, – sako Darius Dužinskas, įmonės „Baltic Amadeus“ Personalo vadovas.
Karjera – nuo nulio?
Pasak D.Dužinsko, žmonės, priėmę sprendimą keisti profesiją ir persikvalifikuoti, dažniausiai šį žingsnį būna labai gerai apsvarstę ir paskaičiavę galimus nuostolius ir naudą. Dalį darbuotojų persikvalifikuoti motyvuoja geresnės darbo sąlygos kitame sektoriuje, kitus – noras pakeisti darbo pobūdį, įgyvendinti svajonę, išmokti ir įvaldyti naujus įgūdžius. „Kad ir kokia motyvacija būtų, kiekvienas persikvalifikavęs žmogus turbūt ilgai svarstė, kol priėmė sprendimą, o po to perėjo ir visą persikvalifikavimo kelią. Tai daug asmeninių pastangų pareikalavęs ir ne vieną mėnesį užtrukęs procesas, kurio kulminacija – darbas naujame sektoriuje. Po pirmųjų mėnesių adaptacijos, po pirmųjų užduočių, leidusių išbandyti jėgas, natūraliai ateina kita fazė: supratimas, kad karjerą jis lyg pradeda nuo nulio, o kelias į aukštumas gali pasirodyti labai ilgas. Štai šį momentą darbdaviai dažnai praleidžia, taip tik pagilindami problemą“, – pasakoja D.Dužinskas.
Personalo ekspertas pabrėžia, kad persikvalifikavimo sėkmei ypač svarbu, jog darbuotojas nesijaustų pradedantis karjerą nuo nulio. Jei darbuotojas galvoja, kad dėl kiekvienos skatinamosios priemonės, dėl kiekvieno pakėlimo pareigose jam reikės dirbti ilgus metus, gali apimti nevilties jausmas. Net ir suprasdami, kiek daug dar reikės išmokti, persikvalifikavę darbuotojai kartu turi stiprų norą gauti pripažinimą ir jų poreikius atitinkantį atlyginimą. „Jei pirmaisiais metais darbuotojo profesinėms kompetencijoms dar reikia stiprėti, niekas netrukdo išnaudoti kitas gerąsias darbuotojo savybes suteikiant papildomų atsakomybių šalia pagrindinių užduočių: naujos funkcijos leistų pajausti savo vertę, geriau
integruotis į kolektyvą ir, svarbiausia, aktyviai naudoti ankstesnėse darbovietėse sukauptą patirtį“, – sako D.Dužinskas, pabrėždamas, kad sėkmingos įmonės suvokia ir išnaudoja dvigubą persikvalifikavusių darbuotojų potencialą.
Greito augimo noras
Piešdamas į IT sektorių persikvalifikavusio asmens portretą, D. Dužinskas atkreipia dėmesį, kad dažnai tai yra žmogus, turintis įvairios darbo ir vadovavimo patirties, platų kontaktų ratą, tarpsektorinį matymą, todėl labai greitai paprastos užduotys, kurios natūraliai tenka dėl patirties stokos, gali pasirodyti neįdomios ar per paprastos. „Persikvalifikavę darbuotojai labai greitai parodo, kad gali būti puikūs specialistai, todėl jiems būtina suteikti erdvės augti greičiau. Tokie žmonės turi daug motyvacijos tobulėti, nes galvoja, kad jiems reikia „pasivyti“ laiką – t.y. per trumpesnį laiką atsidurti toje karjeros pozicijoje, kurioje būtų galėję atsirasti, jei patirtį naujame sektoriuje būtų kaupę nuo karjeros pradžios. Šis mąstymas – nors ir logiškas – gali tapti spąstais tiek darbuotojui, tiek darbdaviui“, – sako D.Dužinskas.
Kaip to išvengti? Geriausias būdas – sudaryti sąlygas persikvalifikavusiam darbuotojui išbandyti skirtingas užduotis ir organizuoti dažnesnius pokalbius apie darbuotojo savijautą ir lūkesčius, dalintis grįžtamuoju ryšiu iš vadovo ar komandos. Užduočių įvairovė padės išsigryninti, kokio pobūdžio darbus atlikti sekasi geriausiai, o kokių geriau vengti. Taip sukuriamas unikalus, persikvalifikavusio darbuotojo poreikius ir lūkesčius atitinkantis užduočių „krepšelis“, kuris suteikia darbuotojui komfortą ir pasitikėjimą. Pasak D.Dužinsko, būtent tada ir įvyksta stebuklas: „Darbuotojas, pamatęs, kad darbdavys stengiasi atliepti jo poreikius, rasti tinkamas užduotis, suranda papildomos motyvacijos stengtis ir dirbti. Ypač padeda užduotys, kurios pristatomos kaip sudėtingesnės, kartu parodant pasitikėjimą, kad darbuotojas jas puikiai įveiks. Tai – profesionalus ir efektyvus būdas auginti darbuotoją.“
Užduotys darbdaviui
D.Dužinskas pabrėžia, kad svarbiausia užduotis darbdaviui – dar įdarbinimo procese labai aiškiai iškomunikuoti, kad įmonė yra pasiruošusi vertinti persikvalifikavusio darbuotojo situaciją kaip unikalią ir ieškoti jam tinkančių sprendimų. Vieniems tai gali būti konkretus planas, kaip per vienerius ar dvejus metus atsidurti toje pozicijoje, kurios darbuotojas norėtų. Kitiems – lanksti atlyginimo augimo sistema, leidžianti per pakankamai trumpą laiką pasiekti norimų finansinių rezultatų. „Svarbiausia yra suprasti, kad persikvalifikavusio darbuotojo lūkesčiai natūraliai bus didesni – ir dėl turimos patirties, ir dėl motyvacijos, ir dėl gyvenimiškų aplinkybių. Jei jaunus specialistus galima motyvuoti kuriant draugišką darbo aplinką, laisvalaikio erdves, organizuojant bendras kolektyvo pramogas, tai persikvalifikavusiems darbuotojams aktualesnis yra darbo grafikas, leidžiantis derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, įmonės politika dėl laisvadienių susirgus vaikams, galimybė mokytis ir kiti praktiniai klausimai“, – sako personalo vadovas.