Įsivaizduokite žmogų, kuris apie „iPhone“ žino lygiai nulį. Jam į rankas pakliūva pats naujausias ir pats brangiausias, bent jau tam mėnesiui, telefonas pasaulyje.
Rudens naujiena „iPhone XS Max“ su daugiausia vidinės atminties spalio pirmoje pusėje kai kur kainavo gerokai per pusantro tūkstančio eurų. Tiems, kurie sakė, jog per brangu, buvo siūlomas kitas analogiškas modelis, kuris pasirodys netrukus ir kainuos pigiau. Bet įsivaizduok – turėsi tokį pat, tik pigesnį. Vilioja? Ar palauksi?
Pradžiai reikėtų pripažinti, kad telefonas, net jei jis nėra „iPhone“, šiuo metu pasauliui yra reikalingas kaip darbo, susisiekimo, bendravimo priemonė. Kai kurie žmonės telefonu sutvarko daugybę reikalų, jais parašo knygas, suvaldo didžiules sistemas.
Man telefonas yra: fotoaparatas, socialiniai tinklai, kiti ryšiai, įvairios programėlės vizualiniams dalykams maketuoti, informacija, gitaros derintuvas, navigacija, užrašinė, bankas, diktofonas, muzikos grotuvas, laikrodis, žadintuvas ir laiko stumdytuvas bei jo gadintojas.
Reikia pripažinti, kad fotografuoja ir filmuoja jis fantastiškai. Tamsu, saulėta, kontrastinga – šis aparatas praktiškai visada suranda tinkamus parametrus ir užfiksuoja vaizdą kaip įmanoma geriausiai.
Tai reiškia, kad ne tik pats stiklas, bet ir programinė dalis veikia suderintai. Tikriausiai, kažkur galima daug ką nustatyti rankiniu būdu, tačiau per šį trumpą laiką naudojau tik automatinį režimą
Nustebino antro plano suliejimo greitis ir paties suliejimo intensyvumas. Kai fonas toli, jis lengvai išplaukęs, o kai kiti objektai greta, tai viskas sufokusuojama lyg tikrame makro režime.
Fotografavimo kokybė nenuvilia ir dar papildo tai, ką prieš pusantrų metų pradėjo „Samsung Note 8“ ir stengiasi pagerinti visi geriausi pasaulio flagmanai, lyg kokie senoviniai fotoaparatai apsiginklavę dviem, trimis ar net keturiomis kameromis.
Pirma pažintis – su komplikacijomis
Slidus it ledas gražuolis jau delne. Įjungti telefoną, o jis sveikinasi rusiškai, ispaniškai, angliškai. Lietuviškai nesisveikino, bet gal bus kas nors vėliau – nustatymuose? Kažkas iš šalies besidomintis išmaniosiomis technologijomis aiškina – tai geras ženklas, visi „iPhone“ taip daro – sveikinasi. Tik lietuvių kalbos meniu, rodos, nebus.
Su bet kuriuo kitu „Android“ sistemos telefonu būčiau susitvarkęs pats, tačiau čia prireikė nemenkos „salės pagalbos“. Telefonas reikalauja kažkokios identifikacijos. Taip paprastai paštu, telefonu ar feisbuku neprisistatysi.
Procedūra nėra labai sudėtinga – tiesiog registruoji savo telefoną su savo elektroniniu paštu, kur gauni prisijungimo duomenis. Kažką panašaus reikia daryti, kai nori prisiregistruoti kokioje internetinėje parduotuvėje.
Stiklinė sunki juoda plyta žaidžia įvairiausiomis spalvomis, tačiau kol kas man jokios naudos neteikia. Nieko negaunu, ko tik ten paprašyčiau.
Raminu save, kad šios papildomos registracijos prisideda prie naujojo telefono ir mano saugumo. Be to, kiek aiškina šio ženklo mylėtojai, su šia identifikacija bus labai lengva prisijungti prie kurio nors kito „iPhone“ telefono. Žinoma, jei kitą pirksi ar turėsi.
Ne, man nereikia dangiškų migdolų. Aš tiesiog noriu su juo ką nors nuveikti. Sistema rodo, kad esu prisijungęs, viskas gerai, tačiau negaliu parsisiųsti absoliučiai jokių programėlių. Telefonas elgėsi lyg kokia nepažįstama užsienietė. Graži, bet kažko nesusikalbam.
Visa para praleista kankinantis ir bandant nors šiek tiek susipažinti su šiuo išmaniu stiklo gabalu. Daiktas jau žino mano elektroninį paštą, telefoną, prašo prisijungimo kodų. Viską jam duodi, bet jis neveikia kaip turėtų. Leidžia naudotis internetu, bet neleidžia parsisiųsti net „Facebook“ programėlės.
Informacija internete mažai kuo padeda. Ten patarimus dalijantys gerai išmano „iPhone“ subtilybes ir tokių problemų neturi. O aš visas problemas turiu ir man nepavyksta beveik niekas.
Kai supranti, jog sensti
Kitą rytą sugalvojau paskambinti. Telefonas veikia, kalbėk. Po penkių minučių ryšys nutrūksta. Langelyje pasirodė keli žodžiai – pokalbis demo versijoje baigtas. Tai ko jam dar reikia?
Tai buvo pirmasis telefonas, dėl kurio teko kreiptis pagalbos į kitą žmogų. Tomas – jaunas panevėžietis. Jis nėra kompiuteristas ir nėra „iPhone“ pardavėjas ar specialistas.
Jis yra paprastas girininkas. Jaunas girininkas. O aš – jau senas. Supratau pagal tai, kad jis sugebėjo prakalbinti mano naują žaisliuką per valandą. Beje – man ką tik sukako 40.
Supratau, kad ir nebūčiau susitvarkęs be Tomo pagalbos. Vaikinas pajungė telefoną prie kompiuterio. Per gerą valandą paruošė telefoną naudojimui. Reikėjo kažkaip atjungti demo versiją, kurią telefonas labiau pripažino už mane. Paaiškino, kad be „ITunnes“ programos aš negalėsiu pilnai naudotis šiuo telefonu.
Tai programėlė, skirta valdymui. Prisiekiu, aš šią programą žinojau ir atpažinau jos logotipą. Tik iki šiol maniau, kad ji yra paprasčiausia muzikos programėlė, skirta išskirtinai „Apple“ vartotojams. Juk beveik visos muzikos programos piešiamos su dviem aštuntinėmis.
Telefonas, kuris pažįsta tavo veidą
Ką pavyko išbandyti iki rimto ir tikro pasijungimo? Pavyko padaryti kelias nuotraukas, kelis lėtai judančius vaizdelius, kurie vadinasi „slow motion“. Vaizdo kokybė ir greitis iš tiesų žavi, tačiau nepastebėjau kokio žvėriško skirtumo tarp šio telefono ir neseniai čiupinėto „Samsung Note 8“. O juk kaina tai skiriasi smarkiai.
Sužavėjo programėlė apie žvaigždynus – galima naktinį giedrą dangų stumdyti pirštu, pritraukti kitas galaktikas, o galima ir sukiotis su šiuo vaizdu realiame danguje. Gali suprasti, kad stovi ne po lietuvišku dangumi, o kažkur Amerikoje. Įtraukiantis ir naudingas žaidimas, leidžiantis suvokti, kad telefonas jau seniausiai nėra tik telefonas, o jo panaudojimo galimybės dar neišsemtos ir ne kiekvieno fantazijai suvokiamos.
Dar pavyko prisijungti prie „Facebook“ paskyros per „Safari“ naršyklę. Keletas programėlių pasirodė visai naudingos. Pavyzdžiui, gulsčiukas, ar įvairūs matuokliai. Žinoma, jei norėtum „iPhone“ naudoti statybose, tektų ji įvilkti į neperšaunamus šarvus, bet tikras gulsčiukas pigiau ir patogiau.
Kai pagaliau pavyko prisijungti ne demo versijoje, telefonas pasiūlė susipažinti iš arčiau. Jis apžiūrėjo mano veidą. Nuo tos akimirkos jis visada maloniai atsirakina, vos tik į jį pažiūriu. Atpažįsta iš gana toli ir esant minimaliam apšvietimui. Įsitikinau – išbandyta tualete be langų.
Vėliau teko įsidiegti jau minėtą programą, kad pavyktų kelis šimtus padarytų nuotraukų ir vaizdo įrašų persikelti į kompiuterį. Failų persiuntimo programėlės kažkodėl atsiuntė ne visus prisegtus dokumentus.
Išvada – dvigubi jausmai
Nuliūdino suvokimas, kad savo jėgomis negali prisijaukinti paprasčiausio telefono. Gal su kitu jau būtų kiek kitaip, nes juk jau turiu savo identifikacijos kodus.
Kai pagalvoji – jei perki „Rolls Royce“, neskubi uždėti skardinių ratlankių ir esi pasirengęs į padangas pripūsti žemuogių skonio oro.
Kai patarėjų aplinkui ne taip jau daug, tai tampa nemenka problema. Mes, lietuviai, juk įpratę instrukcijomis nesinaudoti. Bet kartu supranti, kad viskas čia sudėliota mano paties labui – duomenų saugumui, privatumui. Šis nepatogumas turi prasmę.
Kerta per smegenis žinia, kad pačias geriausias programas teks pirkti, bet džiugina, kad tokių programų iš tiesų yra. Jei perki „Rolls Royce“, neskubi uždėti skardinių ratlankių ir esi pasirengęs į padangas pripūsti žemuogių skonio oro. Bet ar aš esu būtent tas vartotojas?
Tai yra velniškai geras daiktas. Tai yra tarpinė stotelė į ateitį. Tai yra kelias į daiktų internetą, kai po dešimtmečio iš esmės telefono kaip stiklo plytos nebeliks. Bent taip sako inovacijų žinovai.
Jis kaip kokia dvasia Rytų filosofijoje – ištirps visatoje, reinkarnuosis į mūsų buities daiktus. Mes galėsime bendrauti su visu pasauliu ir valdyti visus mūsų daiktus. Kaip tai dabar daro tas daktaras mano demo versijos „iPhone“.
Tiesa, nespėjau susipažinti su tokia „Siri“ – toks yra šiame telefone esančio dirbtinio intelekto vardas. Greičiausiai ir nesusipažinsim, nes mano anglų kalbos žinios yra gana ribotos, o tartis tragiška. Greičiau „Siri“ išmoks gražiai lietuviškai nei aš angliškai. Gal taip bus.
Kaina? Tūkstančio eurų riba telefonų rinkoje yra ta psichologinė linija, kuri neseniai buvo peržengta. O čia viskas jau verčiasi antro tūkstančio link. Nežiūrint į viską, per porą mėnesių ir geriausi flagmanai atpinga ir nesiekia minėtos ribos.
Galbūt taip naudojamasi paskutine galimybe paimti pinigus už išmanaus stiklo plokštę prieš jai išnykstant amžiams? O gal tai žingsnis į tokias telefono galimybes, apie kurias dar niekada nesvajojome?
Keistas jausmas vėl į rankas paimti telefoną, kuris anksčiau atrodė visai neblogas – „Huawei P10 Lite“. Dabar jis atrodo toks mažas, lėtai veikiantis. Kita vertus – lengviau sugalvoti, kurioje kišenėje jį laikyti ir nė negalvoji prie mobiliojo telefono prisiderinti garderobo. Tačiau šis nepritekliaus jausmas truko daug trumpiau už pirmojo gyvenime „iPhone“ prisijaukinimą.
