Jis nurodo, kad galima tapti kai kurių puslapių gerbėjais nepaspaudus mygtuko „Like“: „Jeigu neatsargiai paspausi kokį nors nekaltą pasiūlymą pažiūrėti įdomų video, labai greitai gali tapti kokio nors šlykštaus puslapio ar grupės nariu.“
Tad žurnalistas savo draugams ir sekėjams pasiūlė įvertinti, kokio, kaip jis sako, šlykštumo, yra minėti puslapiai, kurie niekina Lietuvą, tada pabendrauti su savo draugais, kuriems tie puslapiai patinka, pasidomint, ar iš tikrųjų jie apie tai žino, vėliau paskųsti šiuos puslapius „Facebook“ administracijai. „Ne tik paskųsti, bet dar ir parašyti konkretų atsiliepimą su konkrečiomis priežastimis, kodėl šie puslapiai yra kenksmingi apskritai demokratijai, nes mes kalbame ne apie žodžio laisvę, kalbame apie tautinės ir rasinės neapykantos kurstymą, šmeižtą ir apie kriminalizuotus dalykus“, – teigia A. Tapinas.
Šio įrašo pasidalinimas pasiekė beveik 1000 pasidalinimų, kas, anot A. Tapino, reiškia, kad šią informaciją pamatė 150-200 tūkst. „Facebook“ vartotojų.
Kaip veikia mąstymą
Tinklaraštininkas Ričardas Savukynas, žinomas Rokiškio Rabinovičiaus slapyvardžiu, teigia, kad juodosios technologijos socialiniuose tinkluose, kai, pavyzdžiui, kuriamos fiktyvios paskyros, neegzistuojančių žmonių profiliai, turi didelę reikšmę visuomenei. „Tarkime, du trečdaliai „Facebook“ draugų pradeda šnekėti, kad V.Putinas gerai valdo Rusiją, kad teisingai paėmė Krymą, o Ukrainoje yra fašistai, ir Lietuvoje valdžia, papirkta NATO – kai dauguma žmonių aplink taip šneka, pradedi galvoti, o gal iš tiesų aš kažko nesuprantu ir imi kvestionuoti akivaizdžius dalykus“, – laidoje kalbėjo R. Savukynas.
Labai keista situacija pas mus, kad Konstitucijoje nurodoma, kad karo propaganda nėra suderinama su žodžio laisve, bet įstatymiškai ji niekaip nėra ir baudžiama, – kalba R. Savukynas.
Propagandistai, anot jo, naudojasi pasakymais, kad turi būti žodžio laisvė, bet riba tarp žodžio laisvės ir propagandos turi būti nubrėžta. „Kada prasideda propaganda, nukreipta prieš mūsų valstybę, laisvę, žodžio laisvę, propaganda, kuri yra už karą, už kitos valstybės vykdomus grobimus ir agresiją – tai jau nėra žodžio laisvė, tai jau yra propaganda. Labai keista situacija pas mus, kad Konstitucijoje nurodoma, kad karo propaganda nėra suderinama su žodžio laisve, bet įstatymiškai ji niekaip nėra ir baudžiama“, – kalba R. Savukynas.
Ką gali valstybė?
A.Tapino teigimu, Lietuvoje nėra problemų su žodžio laisve, ko žurnalistas negali pasakyti apie Rusijos retransliuojamų kanalų skleidžiamą šališką informaciją. „Tai yra akivaizdu iš Rusijos retransliuojamų televizijos kanalų. Puikiai matome, kad informacija pateikiama neobjektyviai, o jeigu tai yra neobjektyvi informacija, tai yra arba propaganda, arba melas. Su žodžio laisve tai turi labai nedaug ką bendro.“
Žurnalistas pabrėžia, kad informacinis karas elektroninėje erdvėje vyksta. „Socialinė erdvė yra pasiruošusi atsakyti, bet turėtų būti ją koordinuojančios institucijos, kažkokios iniciatyvos. Reikalingas valstybės požiūris, kad karai vyksta ne tik su šautuvais ir patrankomis.“
A.Tapinas taip pat nurodo, kad ne vien tik draudimais galima kažko pasiekti – jis siūlo visuomenės švietimą ir pagalbą toms informacijos priemonėms, kurios atstovauja Lietuvos interesams. „Tai yra valstybinės politikos klausimas. Panašu, kad Lietuva nėra pasiruošusi suformuluoti labai aiškią valstybinę politiką. Tokie nekoordinuoti veiksmai gali atnešti daugiau žalos.“
Ukrainos įvykių poveikis
Anot R. Savukyno, įvykiai Ukrainoje pakeitė viešąją nuomonę Lietuvoje:
„Prieš porą metų, kada eidavo kalba apie Vytautą Landsbergį, sakydavo, kad čia jo paranojos, jis šneka apie kažkokias grėsmes. Dabar visi šneka apie tai, kad iš tiesų Rusijos grėsmė yra ir tą patį Vytautą Landsbergį vėl pradėjo vertinti kaip žmogų, kuris kalba rimtus dalykus. Tų nusišnekančių apie tai, kad Rusija irgi yra demokratija ir panašiai labai sumažėjo. Žmonės tiesiog pamatė, ko siekia tas režimas.“
