Kas yra kiborgas?
Tiesa, F.Swaino žodyne „kiborgo“ reikšmė gali būti kiek kitokia nei eilinio piliečio. Jeigu išgirdus žodį „kiborgas“ paprastam žmogui prieš akis iškyla vaizdiniai iš fantastinių filmų, tokių kaip „Terminatorius“, „Bėgantis ašmenimis“ ar „Robotas policininkas“, tai, F.Swaino supratimu, kiborgų jau dabar aplink mus yra daugybė, ir mes jų net nepastebime.
Tai yra žmonės, kurių širdis plaka dėl to, kad jų ritmą stabilizuoja implantuoti elektroniniai ritmo vedliai. Arba žmonės, kurie susirgo I tipo diabetu, ir, užuot kas kelias minutes jie badytųsi pirštą bei švirkštu leistųsi insuliną, jiems įtaisyta automatinė insulino pompa, kuri nuolat stebi cukraus koncentraciją kraujyje ir, kilus būtinybei, į kraujotaką išleidžia insulino.
Kiborgais galima vadinti ir visus žmones, kuriems įtaisytas paprasčiausias klausos aparatas – kad ir toks, kaip F.Swainui. O priežastis buvo rimta – sulaukus 25 metų jam pradėjo dingti klausą. Nežinia, dėl ko – gali būti, kad priežastis yra iš dalies genetinė, iš dalies dėl to, kad dirbdamas muzikos klube F.Swainas nenaudojo klausos apsaugos priemonių. Tačiau susigrąžinti klausą jam buvo būtina – jis visiškai prarado gebėjimą girdėti tam tikrų dažnių garsą, todėl, tarkime, būdamas bare su draugais, jis negalėjo girdėti savo draugų pokštų ir negalėjo kartu su jais pasijuokti. Negirdėjo ir savo panelės šnabždesio, tad dėl klausos netekimo pradėjo smarkiai prastėti jo socialiniai ryšiai su brangiais žmonėmis.
Neįprasti garsai
Kiborgai yra žmonės, kurių širdis plaka dėl to, kad jų ritmą stabilizuoja implantuoti elektroniniai ritmo vedliai. Arba žmonės, kurie susirgo I tipo diabetu, ir, užuot kas kelias minutes jie badytųsi pirštą bei švirkštu leistųsi insuliną, jiems įtaisyta automatinė insulino pompa.
Tiesa, klausos aparatai veikia visai kitaip nei akiniai – jeigu akiniai žmonėms sugrąžina gebėjimą vėl teisingai fokusuoti vaizdą ir matyti jį tikrą, tokį, kokį matytų be akinių ir su idealia rega, tai klausos aparatai žmogui pateikia savotišką aplinkos garso interpretaciją, prie kurios smegenims reikia priprasti, kurią galima šiek tiek koreguoti, kad ji, tarkim, atfiltruotų kokią nors dažnių dalį, apsaugotų nuo triukšmo, sustiprintų žmonių šnekos garsą ir panašiai.
Kelis pirmuosius mėnesius F.Swainas savo klausos aparatu per daug nesidžiaugė – įprastinį žmonių girdimą garsą jis pavadino švelniu, „velvetiniu“, o savo garsų pasaulį jis pavadino skardiniu – garsai jame šaižoki, neįprasti. Tarkim, įprastiniai žingsniai – bato ir grindinio kontaktas – jam skambėjo tarsi stiklo daužymasis į žemę. Smegenims prireikė šešių savaičių, kad priprastų prie pasikeitusio garsinio fono.
Net šiandien jis stebisi – jo pažangūs klausos aparatai, kuriuose veikia kelių branduolių procesoriai, sugeba patys interpretuoti, kas yra triukšmas, o kas yra žmogui naudingi garsiniai signalai, tad triukšmą nuslopina, reikalingus signalus paryškina. Ir jį iki šios dienos stebina, kaip, išėjęs į gatvę, jis girdi įprastinį aplinkos triukšmą – žmonių šūkčiojimus, automobilių gausmą, statybų garsus, o po kelių sekundžių viskas pamažu nuščiūva – klausos aparatas miesto triukšmus „nufiltruoja“.
Miesto triukšmo slopinimu gal ir galima būtų pasidžiaugti. Bet kartais automatinė garsų atpažinimo sistema nusprendžia, kad triukšmas yra ir F.Swaino klausoma roko muzika – iš jos staiga ima ir dingsta dalis garso.
Tiesa, klausos aparatai tobulėja. Nors patys už ausies statomi aparačiukai yra miniatiūriniai, ant jų gali tilpti ne daugiau kaip porą mygtukų, be to, juos spaudyti nematant taip pat ne visai patogu, tad ir valdymo funkcionalumas ribotas. Šį trūkumą pašalino klausos aparatai, sujungti su išmaniuoju telefonu. Šiais aparatais galima koreguoti norimus ir nenorimus girdėti dažnius, be to, sujungus klausos aparatus su išmaniaisiais, gaunamos papildomos funkcijos – pavyzdžiui, tiesioginis muzikos transliavimas į ausį arba skambučių priėmimas, tarsi naudojant laisvų rankų įrangą. F.Swainas tokiu pačiu būdu girdi ir įspėjimus apie visus kitus telefono pranešimus.
Naujos, įprastinę F.Swaino klausą papildžiusios funkcijos privertė susimąstyti. O ką dar galima būtų padaryti, kokius garsus galima girdėti vien dėl to, kad naudojamas klausos aparatas?
Taip ilgainiui buvo išmąstyta projekto „Phantom Terrains“ idėja – F.Swainas, susivienijęs su garso inžinieriumi, sukūrė programinę įrangą, kuri visus jo išmanųjį telefoną pasiekiančius „Wi-Fi“ stotelių signalus paverčia garsiniais signalais, kuriuos „Login“ pranešėjas leido išgirsti ir susirinkusiems klausytojams. Vieną dalį „Wi-Fi“ signalo sudaro Geigerio skaitiklio traškėjimą primenantis garsas, kitą – melodija, primenanti paukščio čiulbėjimą. Šis čiulbėjimas yra unikalus tuo metu geriausiai girdimam „Wi-Fi“ signalui – nors pagal jį konkretaus maršruto parinktuvo (vadinamojo maršrutizatoriaus) pavadinimo pasakyti neįmanoma, tačiau pripratus, pagal garsą, galima pasakyti – štai, jau namai netoli. Arba štai, einu virš metro stotelės, kurioje veikia pažįstamas „Wi-Fi“ maršruto parinktuvas.
O ką dar galima nuveikti su klausos aparatais?
Turbūt pastebėjote: didžiausios technologijų kompanijos – „Google“, „Apple“, „Microsoft“, „Amazon“, „Samsung“ ir keletas kitų – kuria savo skaitmeninius asistentus, su kuriais bendraujama balsu. Tai, anot F.Swaino, yra kitas didysis šuolis asmeninių technologijų raidoje.
Ateis laikas, kai telefonas iš kišenės nebebus ištraukiamas, kai visas bendravimas su juo vyks balsu, o telefonas mums atsakys tiesiai į ausį, kur bus įstatytas klausos aparatas (veikiausiai tai bus „Bluetooth“ tipo ausinės). Kitaip tariant, visi mes tapsime kiborgais – turėsime į ausį įtaisytus asmeninius skaitmeninius asistentus, kurie atsakinės į visus mums rūpimus klausimus. Tiesa, tai tikriausiai nebus paprastos ausinės – jos, panašiai kaip F.Swaino klausos aparatas, modifikuos mūsų girdimą aplinkos garsą – padės kai ką girdėti garsiau, kai ką – tyliau, perduos tokios aplinkos informacijos, kurios mes negalėtume gauti kitaip.
O kodėl informacija turėtų būti teikiama ausims, bet ne akims? F.Swaino atsakymas į šį klausimą – dėl to, kad akys vienu metu nesugeba susitelkti į daug dalykų. Jeigu žiūrime į telefono ekraną, tai nepastebime to, kas vyksta aplinkui. Dėl to nutinka nemaža dalis visų eismo nelaimių. O visą aplinkos garsą girdime nuolat – net tam sąmoningai neskirdami dėmesio visada žinome, skambina mums telefonas ar ne, iš kurios pusės atvažiuoja automobilis, kokia muzika groja – muzikoje sugebame išskirti ritmą, jo pokyčius, netgi jaučiame, kad kažkuris orkestro muzikantas nepataiko į taktą ar groja ne tas natas.
Tad, anot F.Swaino, technologijų ateitis – mūsų ausyse: pamažu technologijų įmonių pastangomis visi tapsime kiborgais su naujų funkcijų suteikiančiais klausos aparatais, o besikurianti nauja signalų transformavimo į garsus rinka suteikia milžiniškų naujų galimybių geriausiems, išradingiausiems kūrėjams, tad „Login“ svečias ragino nesnausti ir tapti vienais iš pirmųjų, kurie raškys vaisius nuo naujo technologijų medžio.
