Žmogaus laiko suvokimas yra labai keistas. Laikas gali paspartėti arba sulėtėti, priklausomai nuo to, ką mes darome, ir jis gali susitraukti arba išsiplėsti, žvelgiant į jį iš atstumo.
Vokietijos Psichologijos ir psichikos sveikatos instituto psichologas Marcas Wittmannas šią subjektyvią patirtį vadina „jaučiamu laiku“, kuris yra visiškai priešingas objektyviai laiko sąvokai, matuojamai valandomis.
Rutina iškreipia laiko suvokimą
Daugelis yra pajutę: laikas atrodo greičiau einantis, kai užsiimame maloniais dalykais, tačiau prailgėja, kai nuobodžiaujame. Tai rodo, kad, išgyvenant nuobodžius periodus (pavyzdžiui, rutiną) laikas gali pasirodyti lėčiau einančiu.
Tačiau, kai atsigręžiame atgal į nuobodžius laikotarpius, šie atrodo prabėgo nepastebėtai. Pasak tyrėjų, taip yra todėl, nes gyvenant rutinoje būna mažiau įsimintinų ir ryškių momentų.
Kitaip tariant, laiko trukmė regisi trumpesnė, kai kalbame apie monotoniją, nes jų metu nesusiduriame su emociniais ar pažintiniais iššūkiais, dėl kurių įvykiai išliktų ryškūs atmintyje.
Tai patvirtina ir eksperimentai, kurių metu žmonės ilgą laiką praleido gyvendami urvuose – be draugijos, saulės šviesos, laikrodžių.
Pavyzdžiui, kai 2023-iųjų balandį ekstremalaus sporto atstovė Beatriz Flamini išlipo iš 70 m gylio urvo Granadoje, ji nustebo sužinojusi, kad praėjo net 500 dienų.
Žvelgdama į pusantrų metų, kuriuos praleido megzdama, skaitydama, piešdama ir mankštindamasi, ji manė, kad oloje išbuvo tik 160–170 dienų.
Daugelis mokslininkų mano, kad šis reiškinys priklauso nuo atminties veikimo.
„Smegenys tingios“, – aiškino tyrėja Ruth Ogden iš Liverpulio John Moores universiteto.
„Taigi, kai norime sužinoti, kiek metų praėjo, atsigręžiame atgal ir kaip rodiklį naudojame susidariusių prisiminimų skaičių. Laikotarpis su daugybe naujų prisiminimų – ypač, kai jie turtingi ir jaudinantys – atrodo ilgas, o laikotarpis, kai beveik nėra naujų prisiminimų, atrodo trumpas.
Kodėl senstant laikas bėga greičiau?
Šią hipotezę patvirtina neuromokslo įrodymai. Vieno neseniai atlikto tyrimo metu buvo stebima žmonių smegenų veikla naudojant funkcinius magnetinio rezonanso įrenginius (fMRI).
Tyrimo metu buvo įvertinta, kaip gerai žmonės gali nustatyti vaizdo įrašų trukmę. Paaiškėjo, kad žmonėms, kurie tiksliau nustatė trukmę, hipokampas – smegenų sritis, atsakinga už atmintį – buvo aktyvesnė. Kitas neseniai atliktas tyrimas parodė, kad žmonės, sergantys Alzheimerio liga, kuri pažeidžia hipokampą ir sukelia atminties sutrikimus, prasčiau įvertino laiko trukmę.
Anot psichologo, Lidso Beketo universiteto lektoriaus Steve'o Tayloro, tai esą priklauso nuo to, kiek informacijos smegenys apdoroja. Kai nėra ką apdoroti, laiko suvokimas paspartėja.
Bet koks mūsų kasdienybės pokytis, pavyzdžiui, pažintis su naujais žmonėmis, gali padėti. Tai taip pat sumažina mūsų tikimybę įstrigti savo socialiniame burbule. Tiesą sakant, tai yra viena iš priežasčių, kodėl senstant laikas bėga greičiau.
„Kai esi vaikas, viskas yra nauja“, – aiškino S.Tayloras. – Tu kaip ateivis, nusileidęs į keistą planetą“.
Tačiau kuo vyresni tampame, tuo labiau įgyjame įprastinių ir mažiau naujų potyrių. O esant mažiau naujovių, mažiau reikia apdoroti informacijos ir mažiau užkoduotinų prisiminimų, todėl laikas pagreitėja.
Pasak M.Wittmanno, pastebėjimas, kad laikas greitėja su amžiumi, gali būti universalus – tai buvo kartojama daugelyje skirtingų šalių.
Įspūdžiai padidina dėmesingumą
S.Tayloras, neseniai išleidęs knygą „Time Expansion Experiences“, („Laiko plėtimosi patirtis“), mėgsta naudoti pavyzdį apie dvynius, kad parodytų, kaip tai veikia.
Įsivaizduokite, kad vienas iš dvynių baigia mokyklą ir įsidarbina gimtajame mieste – visą gyvenimą dirba tame pačiame darbe. Kitas palieka mokyklą ir visą gyvenimą praleidžia keliaudamas po pasaulį, susipažįsta su naujais žmonėmis ir mokosi naujų kalbų.
„Darant prielaidą, kad jie miršta būdami tokio pat amžiaus, keliaujančio dvynio gyvenimas būtų subjektyviai daug ilgesnis, – sako jis. – Mūsų emocinė būsena ir dėmesio lygis taip pat turi įtakos tam, kaip gerai ką nors prisimename. Jei esame emocingai įsitraukę ir dėmesingi renginio metu, mes jį prisimename ryškiau. O buvimas naujoje vietoje, pavyzdžiui, išvykus atostogų, dažnai automatiškai padidina dėmesingumą.“
Tačiau nebūtina vykti atostogų, kad sulėtintumėte laiką – galima apsilankyti bet kur, kur dar nesate buvęs – net jei tai tik į kitą rajoną.
Tas pats pasakytina ir apie bet kokius įprastos rutinos pokyčius, pavyzdžiui, susipažįstant su naujais žmonėmis, ieškant naujos ir stebinančios informacijos ar naujų pomėgių. Be to, ši veikla taip pat sumažina tikimybę įstrigti savo socialiniuose burbuluose.
Daugiau prisiminimų – ilgesni metai
R. Ogden pabrėžia, kad šiam rezultatui pasiekti svarbūs prisiminimai – kuo jų daugiau, tuo ilgesni atrodys metai. Tam, anot jos, gali padėti dienoraščio rašymas arba stresą keliančių „padaryti“ darbų sąrašų pakeitimas į sąrašus „padariau“.
Ko turėtume vengti daryti? Akivaizdu, kad per daug rutinos gali priversti mus dirbti autopilotu, o ne visapusiškai patirti.
Tyrimus vykdę R.Ogden ir M.Wittmannas išsiaiškino, kad socialiniai tinklai gali priversti žmones jaustis taip, lyg jie švaistytų savo laiką.
Dažnai naršome socialiniuose tinkluose, nes mums nuobodu, bet po to nelabai ką prisimename.
„Ne tik stebėkite, kaip kiti žmonės daro šaunius dalykus internete – išeikite ir padarykite tai patys“, – pataria R.Ogden.
Ne visi nori, kad laikas eitų lėčiau
Tačiau ne visi nori sulėtinti laiką. Jei kovojama su skausmu ar traumomis, norisi, kad metai kuo greičiau praeitų ir ateitų nauji.
Daugelis žmonių yra pripratę prie rutinos, ir jaučiasi gana pasimetę, jei tenka keisti savo kasdienybę.
Neuromokslininkė Karen Ersche iš Kembridžo universiteto pastebi, kad linkusiems nerimauti dėl pokyčių – nauji įspūdžiai gali būti nenaudingi psichinei sveikatai.
Tas pats, anot K.Ersche, pasakytina apie impulsyvius žmones, pavyzdžiui, turinčius aktyvumo ir dėmesio sutrikimo sindromą.
Rutina taip pat yra puiki pagalba vyresnio amžiaus žmonėms, kenčiantiems nuo kognityvinių funkcijų susilpnėjimo, nes dėl automatinio įpročių pobūdžio lengviau atlikti kasdienes užduotis.
Tačiau, pasak mokslininkės, užuot visiškai atsisakius rutinos, galima kartkartėmis susikurti naujus įpročius.
Anot K. Ersche, lengviausias būdas tai padaryti yra pakeisti aplinką: „Jei visada dirbate namuose, pabandykite porą dienų padirbėti biure ar bibliotekoje. Tai gali turėti teigiamų pokyčių. Galbūt daug užkandžiaujate dirbdami iš namų, o jei pakeisite aplinką, galite nebejausti noro to daryti“.
„Daugumos žmonių gyvenimą lemia tvarkaraščiai ir rutina. Sėkmė dažnai vertinama pagal tai, ką pasiekiame iki tam tikro amžiaus. Natūralu, kad tai gali sukelti jausmą, jog mums pritrūksta laiko.
„Jausmas, kad neturime pakankamai laiko, kenkia mūsų sveikatai ir santykiams“, – teigia R.Ogden.
Per šventes lengva įsipareigoti sau įvykdyti dar daugiau naujų metų pažadų – pavyzdžiui, numesti svorio iki konkrečios datos ar eiti miegoti tam tikru laiku kiekvieną vakarą. Nors tokie pažadai gali padėti pasiekti tikslus, ilgainiui, anot R.Ogden, jie gali dar labiau sustiprinti rutiną ir padidinti stresą.
Apibendrindama, tyrėja pasiūlė ateinančiais metais visiems pabandyti ištrūkti iš laiko pančių. Ji patarė investuoti į tai, kas teikia džiaugsmą, bus įsimintina.
