Antroji Saulės sistemos planeta, galima sakyti, yra Žemės dvynė. Ji turi kietą paviršių ir pasižymi gravitacija, kuri yra labai panaši į žemiškąją. Jau neblogai, ar ne? Kodėl Veneros nepavertus idealia vasaros atostogų ir beprotiškų planetinės inžinerijos mokslų šventove? Skristume sau pasilepinti Saulės spinduliais ne į Palangą ar Maljorką, o į Venerą. Tiesa, yra šiokių tokių keblumų.
Kodėl Veneros nepavertus idealia vasaros atostogų ir beprotiškų planetinės inžinerijos mokslų šventove? Skristume sau pasilepinti Saulės spinduliais ne į Palangą ar Maljorką, o į Venerą.
Visų pirma, nekalbant apie +500°C viršijančią paviršiaus temperatūrą, Veneroje karaliauja triuškinamas slėgis – net 91 Žemės atmosfera. Lyg to būtų maža, Veneroje nėra deguonies. Veneros atmosfera – milžiniškas ir tankus dusinančių anglies dvideginio dujų burbulas. Be to, Veneroje lyja sieros rūgštimi.
Tad, pradedant Veneros teraformavimo darbus, visų pirma tektų mažinti temperatūrą, retinti atmosferą – ir tik tada imtis tokios paprastos užduoties, kaip atmosferos pavertimas kvėpuojama. Laimė, visi šie trys dalykai yra susiję.
Veneroje taip pragariškai karšta dėl labai tankios anglies dvideginio atmosferos. Tad, kaip jau minėta, pirmiausia derėtų planetą atvėsinti. Vienas iš būdų – pridengti ją nuo Saulės taip, kad visa Venera atsidurtų šešėlyje, o saulės spinduliai nepasiektų atmosferos. Temperatūra tada turėtų kristi. Ir labai įspūdingai – šimtais laipsnių Celsijaus. Pasiekus atitinkamą temperatūrą, atmosferą sudarantis anglies dvideginis sušaltų ir pylimais nusėstų ant planetos paviršiaus. Pragarą sukaustytų ledas. Tada liktų tik „susemti“ visą tą gėrį ir jį giliai užkasti arba pasiųsti po velnių į kosmosą.
Kita identiškai beprotiška idėja – aukštuosiuose Veneros atsmoferos sluoksniuose statyti sklandančius miestus. Juose turėtų iškilti fabrikai, iš atmosferos susiurbiantys anglies dvideginį ir suskaidantys jį į anglį ir deguonį. Anglį būtų galima perdirbti į grafeną, o deguonis taptų keliančiomis dujomis – ant jo telkinių plūduriuotų aukštybiniai Veneros miestai. Kuo daugiau tokių miestų, tuo mažiau saulės Spindulių pasieks planetos paviršių. Taip planeta pradės vėsti.
Deja, Veneroje yra kur kas didesnių keblumų. Vienas jų – lėtas planetos sukimasis aplink savo ašį. Šviesus paros metas Veneroje trunka 116 Žemės parų. Planetos sukimosi greitį būtų galima padidinti kontroliuojamais asteroidų priartėjimais. Saulės pertekliaus problemą galbūt būtų galima spręsti ir jau minėta beprotiška kosminio šešėlio koncepcija, taip sukuriant dirbtinį šviesaus ir tamsaus paros meto ciklą.
Tiesa, jei kalbėtume apie tikrai beprotiškas idėjas, tai – tik veneriškojo anglies dvideginio ledkalnio viršūnė. Yra ir gerokai beprotiškesnių. Pavyzdžiui, subombarduoti Venerą tūkstančiais asteroidų, kad sprogimų banga nublokštų atmosferą į kosmoso bedugnę. Šis planas turi tam tikrų trukumų – yra nemenka tikimybė, kad Venera didžiąją dalį išsprogdintos atmosferos susirinktų sukdama kitą orbitos aplink Saulę ratą.
Dar viena idėja iš juodosios fantastikos srities – į Veneros atmosferą išversti galybę kalcio arba magnio. Šie cheminiai elementai izoliuotų anglį. Deja, kalcio ar magnio reiktų daugiau nei sveria didžiausi žinomi Saulės sistemos asteroidai.
Kita bėda – Venera neturi magnetinio lauko. Vis dėlto, įveikus aukščiau įvardintas problemas, pasivaikščiojimas po planetą be magnetinio lauko prilygtų pasivaikščiojimui po parką.
Veneros teraformavimas – nepalyginamai sudėtingesnis nei Marso. Ir vis dėlto tinkamai suplanavus, įgijus tinkamų technologijų ir kantrybės, jis yra įmanomas.
