Rašalo trynikliai ar trintukai buvo aktualūs visais laikais. Tiesą sakant, anksčiau, kai nebuvo ne tik kompiuterių, bet ir spausdinimo mašinėlių, rašalo pašalinimo klausimas buvo kur kas svarbesnis. Anksčiau tai buvo atliekama specialiai grandikliais – itin mažus ašmenis turinčiais kanceliariniais peiliukais, kurie leido atsargiai pašalinti rašalą ir juo suteptą popieriaus sluoksnį. Galime tik būti dėkingi, kad tokių priemonių mums naudoti jau neteko. Kita vertus, panašius įrankius restauruotojai naudoja iki šiol.
Tačiau sugrįžkime prie cheminio rašalo tryniklio. Tai – žymeklį primenanti priemonė, užpildyta skaidriu lakiu skysčiu, kurį daugelis prisimena iš kvapo (o jo uostyti per daug nereikėtų). Tokius rašalo tryniklius dar pirmoje 20 amžiaus pusėje išrado Vokietijos kompanija „Pelikan“. Prireikė šiek tiek laiko, kol skystis būtų patalpintas į lengvai naudojamos formos talpą ir galėtų būti siūlomas žmonėms – rašalo tryniklis, tuomet vadintas „Tintentiger“, rinkoje pasirodė tik 1972 metais.
Naudotis rašalo trynikliu yra labai lengva. Pakanka perbraukti bet kokią karališka mėlyna spalva parašytą tekstą ir jis pranyksta akyse. Tiesa, jei vietoj jo ketinate rašyti ką nors kitką, reikėtų naudoti tušinuką arba ilgai palaukti, kol tryniklio skystis bus visiškai išdžiūvęs.
Tai negi tryniklis pašalina rašalą? Na, ne, stebuklų nebūna. Skystyje esantys sulfito ir hidroksido jonai prisijungia prie rašale esančių atomų. Cheminės sudėties tai nepakeičia, tačiau pasikeičia fizinė rašalo struktūra – jis tampa permatomu. Kitaip tariant, rašalo tryniklis gali pakeisti rašalo molekulių geometriją taip, kad jos nebeatspindėtų mėlynos šviesos.
Ir būtent mėlynos – kitokios spalvos rašalui reikalingos kitokios priemonės. Tradicinis tryniklis juodą rašalą paverčia rudu. Taip pat reikėtų žinoti, kad tryniklio poveikį galima panaikinti aldehidu.
