Penktoji lėktuvų karta, galima teigti, yra pats naujausias požiūris į aviacijos panaudojimą kare. Užuot buvusi tik eilinė vykdančioji detalė žemės pajėgų dėlionėje, šios kartos lėktuvai yra šis tas daugiau. Jie patys gali aptikti taikinius. Radę jį, gali perduoti visą informaciją kitiems subjektams, kurie sunaikins taikinius. Ir anie net nežinos kas juos rado. Neatsekamumą turi užtikrinti korpuso dangos, esančios lyg šarvai, padarančios naikintuvą sunkiai aptinkamu tašku radaruose. Tarytum tai būtu koks stambus paukštis.
Trečioji savybė — greitis. Tiksliau būtu galima sakyti, kad tai yra gebėjimas ilgą laiką skristi viršgarsiniu greičiu. Kol kas joks naujas projektas pagal šį gebėjimą neaplenkė senesnių kartų orlaivių, bet pastarieji, išsiveržę sprinto varžybose, galop pralaimėtu visame skrydžio maratone.
Tai tokios sudėtingos technologijos, kad šiuo metu arčiausiai pilno jų išvystymo yra JAV, turinti net du skirtingus projektus: „F-22 Raptor“ ir „F-35 Lightning II“. Naikintuvai atrodo panašūs, nes dalį raptoriaus technologijų paveldėjo žaibas. Juos abu kūrė ta pati kompanija „Lockheed“.
Mažytė, bet teisėta apgaulė
Jei kalbame apie „F-22“, tai ir kalbame apie jį. Projektas, kurtas oro pajėgoms, žinant ką jos su juo darys. Žinant, ką pakeis. Tačiau visų svarbiausia – jis buvo kurtas kaip geriausias savo srityje aparatas.
Jei kalba pasisuka apie „F-35“ galimybes, atsiranda tam tikra tikimybė apsigauti. Yra trys versijos, tarytum sesės aprengtos to paties stiliaus suknelėmis, bet viduje tai skirtingos asmenybės. Šis projektas iš tikrųjų yra trys visiškai skirtingi lėktuvai, turintys išvaizdos panašumų. Pagal planą visi turėjo būti net 70 proc. vienodi, tačiau projekto eigoje teko susitaikyti su realybe, paliekant vos 20-25 proc. bendro panašumo. Arba detalių suderinamumo.
„A“ versija – tai, ką dažniausiai visi įsivaizduoja, kuomet kalbama apie „F-35“. Tradicinė lėktuvo versija, skirta oro pajėgoms, bazuojasi tradicinėse aviacijos bazėse ir atlieka tradicines užduotis. Nedidelė kuprelė nugaroje yra ryškiausias skiriamasis šios versijos bruožas. Per ją ore galima papildyti kuro atsargas. Tai yra vienintelis variantas, turėsiantis įmontuotą daugiavamzdį gatlingo tipo kulkosvaidį, kuriuo galės atlikti pėstininkų artimos paramos funkcijas.
„B“ versija – tai kuo visi žavisi. Jo viduje yra paslėptas papildomas variklis, leidžiantis kilti ir leistis vertikaliai. Žinoma, kilti bei leistis galima ir ant įprastų aviacijos bazių takų, bet išskirtinės savybės labiausiai laukė jūrų pėstininkai. Ji leidžia „F-35“ talpinti pigesniuose desantiniuose laivuose. Pokytis atrodo nedidelis, bet panaudojimo galimybės, lyginant su iki tol gabentais sraigtasparniais, smarkiai išsiplečia. Lengviausia atpažinti iš visur korpuse matomų papildomų liukų žymių. Naudojant paslėptąjį variklį jam reikia tiekti daug oro, o susidariusi veikiančio variklio trauka padeda jį nuleisti ant žemės.
„C“ versija – kai kas nežinia kodėl sumanė papokštauti. Aukštesnis, trečdaliu ilgesnis ir bemaž dukart didesnį paviršiaus plotą turinčiais sparnais. Daugelyje vietų standesnis nei kitose versijose. Viskas dėl vienos paprastos priežasties: jį užsisakęs laivynas bazuos „C“ lėktuvnešių deniuose. Trumpas pakilimo takas reikalavo atlikti pakeitimus, leisiančius sugeneruoti kuo didesnę keliamąją jėgą. Pakilimas naudojant katapultą bei agresyvus nusileidimas, kai uodegoje esančiu kabliu gaudomi saugos trosai, reikalavo geresnį korpuso tvirtumą generuojančių sprendimų. Lengviausia atpažinti iš to ar jį matai lėktuvnešyje ir ar greta yra kita versija: tada vien dėl dydžio supainioti neįmanoma.
Darbas, kurio nenori atlikti
Abu lėktuvai yra sunkiai fiksuojami radarais ir abu tikisi numušti priešą dar iki jam sužinant apie kontaktą. „F-22“ nuo pat pradžių buvo kurtas kaip orlaivis, kurio pirmutinis darbas atkovoti oro erdvę išvaikant ten esančius priešus. „F-35“ tą irgi gali, bet įvairių „jei“ tame taip pat netrūksta.
„Raptor“ turimas radaras kur kas jautresnis danguje ieškant grėsmių. Jo veikimą susekti kur kas sunkiau, be to jis gali trikdyti priešo radarus. Trisdešimtpenktuko radaras daug daugiau dėmesio skiria tam, kas yra ant žemės. Jis ir visas papildomų priedų rinkinys gali padaryti daugiau, bet su smarkiai mažesne konspiracija.
„F-35“ yra bendradarbiavimo lėktuvas. Jis dalinasi informacija su kitais. Vienas lėktuvas gali aptikti taikinį, o kitas iššauti arba perduoti ją dar kam nors kitam ilgoje karinės ginkluotės grandinėje.
Kol kas šie du artimi giminaičiai tarpusavy bendrauja nenoriai. Jei raptorius norėtu ką pasakyti, į pagalbą turėtu atvykti kitas, senesnės kartos, vadavietės ar bepilotis lėktuvas atliksiantis tarpininko vaidmenį. „F-22“ daugeliu atveju yra tarsi tylus, bendrauti nenorintis vienišius. Išties tokia yra jo slaptumo kaina. Kuo mažiau duomenų išsiųsi, tuo sunkiau tave suras. Nepaisant to, abu šie lėktuvai gali patys kontroliuoti netoli esančius bepiločius orlaivius, panaudodami jų ginkluotę vietoj savosios.
Stiprus prieš protingą
„F-22“ truputėlį didesnis, bet kartu, lyg atletas, ir kur kas grakštesnis. Tai jam leidžia pasiekti 2,25 macho greitį, „F-35“ išspaudžia vos 1,6. Jei abu bandytu greta vienas kito kilti aukštyn, pirmasis užduotį galėtų atlikti stulbinančiu, beveik devyniolikos kilometrų per minutę greičiu, lyginant su vos keturiolikos kilometrų per minutę rodomu žaibo rezultatu.
Dar dvidešimčia procentų geresnis „F-22“ svorio ir generuojamos traukos santykis. Santykis ir įdiegti traukos vektoriai leidžia juo atlikti greitus kurso pakeitimus, tartum tai būtu dangaus akrobato pasirodymas.
Ne ką geriau jei bandytumei skristi aukščiau. „F-35“ pasiekiamas 15 km aukštis yra geras lyginant su įprastais naikintuvais, bet jei prie to pridėtume dar penkis? „F-22“ tą gali padaryti. O kelių kilometrų aukščio skirtumo nauda didelė. Nes ji pasiekiama ne tik ne visiems potencialaus priešo lėktuvams – į tokį aukštį net ne visos priešlėktuvinės raketos pakyla.
Bet kai negali pasigirti fizinėmis savybėmis, tenka „dirbti galva“. Taigi, naujesnis trisdešimtpenktukas turi pažangesnę avioniką. Jį įmontuota skirtinguose naikintuvo taškuose. Avionikos ir išmanaus šalmo derinys leidžia pilotui matyti viską aplink save, 360 laipsnių kampu.
Jokių aklųjų zonų, o ir jutikliai – ne šiaip paprasčiausios kameros. Tai yra pasyvūs infraraudonųjų bei radaro spindulių jutikliai, padedantys aptikti priešų lėktuvų ar raketų skleidžiamus signalus itin dideliu atstumu. Jų pagalba paleistos oras-oras raketos gali būti paleistos aštresniais kampais, nei tai padarytu „F-22“. Trumpesnis raketos kelias palieka mažiau laiko priešo pilotui priimti sprendimą, ką daryti su į jį nusitaikusia ir jau atskrendančia raketa.
Daug ankščiau išmanumo šalmuose kelią pramynęs „F-22“ kol kas apie tai tegali pasvajoti. Jo kūrimo metu mintis apie „matymą visomis kryptimis“ tebuvo tolima svaja. Naikintuvas turi aklųjų zonų ir veikdamas giliai priešo oro erdvėje gali būti nemaloniai nustebintas. O ir pilotui parinkti tinkamą sprendimą, nematant esamos padėties, vadovaujantis kartais pertekline informacija perkrauto srauto sąlygomis, yra sudėtinga.
Slapukai su trūkumais
Dar vienas labai svarbus kelias, kurį numynė ir iki šiol priešakyje yra „Raptor“ – tai lėktuvo aptinkamumas. Įvairių šaltinių vertinimu, šis naikintuvas radaruose matomas iki dešimties kartų mažiau už įprastus orlaivius. Didelė dalis jo gerųjų slapukavimo savybių buvo perkelta ir į vėlesnį Jungtinės Kovos Naikintuvo (angl. Joint Strike Fighter, JSF) projektą, kurio rezultatu tapo „F-35“. Panašumai matomi iki šiol.
Nors „F-35“ pademonstruoti aptinkamumo rezultatai nėra stulbinantys, kai ko savo pasekėjui raptorius pavydi: naujos kartos korpuso danga kur kas pažangesnė.
2016 metais „Air Force magazine“ kalbino 33-iojo naikintuvų sparno vadą, pulkininką Paulą Mogą. Nors jo vadovaujamo sparno kovos lėktuvai yra „F-35“, pulkininkas karjerą pradėjo pilotuodamas „F-15“, vėliau karjerą tęsė su tarnyboje naujai pasirodžiusiu „F-22“. Todėl jis gerai pažįstamas su abiem naujausiais lėktuvais – ir jų privalumais, ir trūkumais.
P.Mogo teigimu, „F-22“ slepiamoji danga reikalauja be galo krupščios priežiūros. Norint išlaikyti gerą apsaugos nuo radarų lygį, dangą reikia nuolat prižiūrėti taisant ją „glaistu ir juostomis“. Kaina ir laikas, praleistas kiekvieną lėktuvą parengiant skrydžiui, akivaizdžiai ne biudžeto pusėje.
„F-35“ antiradarinė danga kiek sunkesnė, bet tai yra naujos kartos gaminys. Jis mažiau kenčia nuo oro poveikio, ypač sūraus ir drėgno, yra lengviau restauruojamas. Nusidėvėjimas bėgant laikui mažesnis. Prieš skrydį prie jos paruošimo reikia praleisti kur kas mažiau laiko.
Trūkumų turi visi
Jau buvo aptarta, kad „F-22“ yra grynakraujis dominavimo ore lėktuvas, o „F-35“ gali būti visur, kur tik fantazija leidžia. Su mažomis išlygomis jis gali viską, bet nebūtinai gerai. Kodėl?
„F-22“ pirmoji kovinė misija 2017 metų pabaigoje tarytum paneigia visus ankstesnius žodžius. Naikintuvas ne kažką numušė, o numetė bombas, sėkmingai sunaikindamas narkotikų laboratoriją Afganistane. Tarytum „tai mano darbas“, nors ji akivaizdžiai ne jo jurisdikcijoje.
Tačiau tokie taikiniai galimi naikinti tik iš bėdos. Viskas prasideda nuo projektavimo metu priimtų sprendimų. Vidinis skyrius, ir jei tik jis naudojamas amunicijos talpinimui, užtikrinantis naikintuvo nematomumą, yra platus bei negilus. Pritaikytas vienu metu net kelioms oras-oras raketoms. Joms tikrai nereikia solidaus sprogstamojo užtaiso. O didelė sprogstamoji galia atitinka ir daug vietos.
Esant būtinybei krovinius prie „F-22“ galima kabinti po sparnais, bet jie pritaikyti manevringumui ir negali nešti sunkių bombų. Sunkiausia, ką galima kabinti, yra maždaug 450 kilogramų svorio objektai.
Panašiai ir su dauguma didelio tikslumo raketų. Orlaivio kūrimo metu jų dar nebuvo, o vien dėl tikimybės kažkada joms atsirasti, aukoti lėktuvo aptikimą ir manevringumą nebuvo ryžtasi.
Kalbant apie „F-35“ viskas yra visai kitaip. Jau jį kuriant buvo svarstoma apie lėktuvų, kuriuos ketinama pakeisti, funkcijų perėmimą, taip pat, žemės taikinių atakavimą didelės sprogstamosios galios amunicija. Sunkiausia šiuo lėktuvu panešama bomba yra beveik tonos svorio.
Vidiniai bombų skyriai yra du. Jie kur kas gilesni, talpesni nei turi dvidešimtantrukas. „F-35“ bombas gali atsigabenti išlikdamas radarams sunkiai aptinkamu. Svarbiausia, kad šio lėktuvo projektavimo metu buvo kuriamos ir platus jam tinkamos ginkluotės spektras: nuo bunkerius iki šarvuotą techniką naikinančių sprogmenų.
Artima ateitis
Abu naikintuvai JAV pajėgose, net persidengdami keliomis atliekamomis funkcijomis, geba vienas kitą papildyti. Jie vis dar tobulinimo stadijoje ir pagal tiesioginę savo paskirtį panaudoti nebuvo. Galimybių buvo. Pasirodymų, matyt reikia laukti ateityje.
Užsakyto „Raptor“ kiekio gamyba jau baigta, dabar atliekamos tik nedidelės apimties modifikacijos. 1997 metais JAV išleistas įstatymas, draudžiantis parduoti šiuo lėktuvus kitoms šalims.
„F-35“ danguje tik daugės, jų gamyba įsibėgėja. Visos į projektą indėlį įnešusios šalys pradėjo gauti pirmuosius lėktuvus. Kūrime nedalyvavusios, bet šiais lėktuvais savo karinės aviacijos parką papildyti norinčios šalys privalo gauti JAV leidimą. Buvimas artimu sąjungininku (pvz. Saudo Arabija) nebūtinai reiškia automatišką amerikiečių pritarimą.
