Asilai anksčiau gyveno daugelyje ūkių, nepriklausomai nuo jų dydžio. Tačiau kadaise jie rimtai dirbo – jie tampė dviračius vežimėlius, suko įvairius žemės ūkio padargus, ant nugarų nešė krovinius. Dabar visas šias funkcijas moderniuose ūkiuose perėmė motorinės transporto priemonės ir šiuolaikinė technika, tačiau asilai dažnai vis tiek yra geidžiami pagalbininkai. Ypač tuose ūkiuose, kuriuose į galvijus taikosi laukiniai žvėrys.
Asilai yra geresnė apsauga nuo kojotų, lapių ir net vilkų nei tvoros ir elektroninės signalizacijos. Asilai tiesiog nekenčia plėšrūnų. Kai karvės ir avys pasileidžia bėgti tolyn nuo grėsmės, asilai bėga priešinga kryptimi. Jie sumindo laukinius žvėris ar pasigavę juos už galvų purto tol, kol lūžta jų kaklai. Dažnai užmušęs kokį kojotą asilas jį atneša parodyti šeimininkui, kuris, reikia numanyti, džiaugiasi apsaugotais galvijais.
Šiai užduočiai atlikti asilai nėra specialiai treniruojami. Tai – natūralus jų instinktas. Tačiau kitus gyvūnus jie gina tik jei juos suvokia kaip savo bandos narius, todėl geriausia, jei asilas nuo mažens užauga su avimis. Ūkininkai teigia, kad asilai nebijo ir didesnių plėšrūnų – keliese jie gali įveikti ir vilką. Problema ta, kad vilkai retai puola po vieną, o asilams tai nerūpi – kartais jie patys tampa grobiu. Tačiau lapės ir kojotai praktiškai neturi šansų nugalėti asilą ir jiems tenka sprukti arba žūti nelygioje kovoje.
Apie šią neįprastą asilų funkciją išgirdę žmonės dažnai klausinėja, kodėl asilai nepuola ūkio šunų. Iš tiesų, jei pajustų pavojų, jie pabandytų sumindyti ir šunį. Tačiau asilai nuo mažens įpranta prie šunų ir įsitikina, kad jie jokio pavojaus nekelia. Tuo tarpu šunys taip pat žino, prie kurių asilų geriau nelįsti.
Beje, kai kurios šunų veislės avis nuo plėšrūnų saugo geriau. Tai – specialiai veisiami šunys ar tiesiog didžiosios veislės. Plėšrūnai dažnai išsigąsta vien lojimo ir pasprunka. Tačiau asilai yra geri tuo, kad jie lieka su banda ir ėda tą patį maistą.
