Vis dėlto mokslas dabar daug laiko skiria būtent suaugusiųjų kamieninėms ląstelėms, nes jos irgi gali atkurti organizmo funkcionavimą. Tos sritys vystosi labai sparčiai, steigiamos įvairios, netgi nedidelės, kompanijos, kurios kuria įvairias terapijas ligoms gydyti, remdamosi būtent suaugusio žmogaus, o ne embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis.
– Kalbama apie tai, kad šis mokslas leistų kurti žmones netgi su dirbtinėmis kūno dalimis (tarkim, išauginti sveiką širdį) arba superžmones, nesergančius jokiomis ligomis. Taip pat teko skaityti, kad teoriškai įmanoma gyvūnų arba augalų ląsteles perkelti į žmogaus organizmą ir sukurti pusiau žmones, pusiau gyvūnus arba pusiau augalus.
– Taip, tai įmanoma. Tarkim, kiaulės ląsteles, kurios gamina insuliną, galima perkelti diabetu sergančiam žmogui. Įdėtos į tam tikrą kapsulę, iš kurios negali išeiti, tokios ląstelės gamina insuliną ir žmogui nebereikia kiekvieną dieną leistis vaistų. Mokslas ieško tokių galimybių, tačiau tie dalykai, kurie susiję su ląstelių panaudojimu, turi etinį aspektą – jei gauname kito žmogaus kaulų čiulpus, mes jau esame tarsi dalis to kito žmogaus.
Pavyzdžiui, Lenkijoje buvo toks atvejis, kai žmogus padarė nusikaltimą ir policija ilgai negalėjo jo identifikuoti vien dėl to, kad jam buvo perkeltos kito žmogaus kamieninės ląstelės. Tai reiškia, kad tas žmogus turėjo kito žmogaus kraują. Tokių atvejų yra nemažai ir, manau, jų tik daugės, todėl atsiranda ir įvairių teisinių niuansų, kaip tai interpretuoti. Bet mokslas tuos dalykus šiuo metu jau iš tikrųjų gali daryti.
Pavyzdžiui, Lenkijoje buvo toks atvejis, kai žmogus padarė nusikaltimą ir policija ilgai negalėjo jo identifikuoti vien dėl to, kad jam buvo perkeltos kito žmogaus kamieninės ląstelės. Tai reiškia, kad tas žmogus turėjo kito žmogaus kraują.
– Kaip Jums atrodo, ar turėtų egzistuoti kažkokia riba, kur žmogus neturėtų kištis? Ar nauda visada nusveria galimą riziką arba problemas, kurias atneša tokios naujovės?
– Be abejo, rizika yra, bet žmonės nedaro visko, kas tik šauna į galvą, mes turime gana nemažus apribojimus – teoriniai dalykai yra viena, o praktinis jų pritaikymas yra kas kita. Be abejo, niekas neleistų klonuoti žmonių, turinčių geresnių savybių, atsirinkti tam tikrų individų. Tačiau tai daroma su gyvūnais. Taigi tai perkelti į žmones galbūt nebūtų sudėtinga, tačiau yra netgi tarptautinis susitarimas to nedaryti, t. y. negerinamos tam tikros žmonių savybės, nekuriami superžmonės.
– Nemažai metų praleidote Šveicarijoje, kuri garsėja visuomeninių diskusija kultūra. Gal galėtumėte iš savo patirties palyginti, tarkim, diskusijas įvairiais mokslo arba mokslo tyrimų klausimais, kurie neturi labai aiškių atsakymų?
– Tiesiog ten pateikiama daugiau švietėjiškos informacijos. Pagrindiniame kasdien išeinančiame laikraštyje visada yra vienas arba du puslapiai, skirti vien mokslo dalykams. Taigi žmonės tuo skatinami domėtis jau nuo mažų dienų – nuo mokyklos ir darželio. Kadangi didelė dalis žmonių iš tikrųjų susigaudo tuose dalykuose (nes tai jiems pateikiama nuolatos), jie gali dalyvauti atitinkamose diskusijoje ir patys priimti sprendimus, o ne palikti spręsti kažkokiai grupei, sakykim, parlamente ar pan. Tai reiškia, kad jie kompetentingi per referendumą pasakyti, kam pritaria, kam nepritaria.
