Fantastinių filmų serijos „Star Wars“ siaubūno garbei ola (kol kas dar neoficialiai) buvo pavadinta Sarlako duobe. Ji slypi Britų Kolumbijos Vels Grėjaus provincijos parke, kuris yra beveik dešimtadalio Lietuvos ploto (5,25 tūkst. kv. km).
„Iš pradžių maniau, kad ten olos būti negali – tai neįmanoma“, – sakė rugsėjį į šį kraštą vykusiai ekspedicijai vadovavusi geologė Catherine Hickson.
„Ji didžiulė. Ji milžiniška. Kai ją pirmą kartą pamatote, tiesiog išsižiojate, nes tai yra milžiniška skylė žemėje“, – sakė mokslininkė.
Šią gigantišką skylę žemėje, kuri tuo metu neturėjo pavadinimo, žmonės pirmą kartą pastebėjo balandžio mėnesį, iš sraigtasparnio vykdę šiaurinių elnių skaičiavimo užduotį. Tokiu būdu – visiškai atsitiktinai – buvo atrasta ola, kurią dabar mokslininkai nusako kaip „nacionalinės reikšmės olą“ ir „itin didelį naują atradimą Vakarų Kanadoje“.
Ir nors atsitiktinis olos pastebėjimas buvo grynas sėkmės reikalas, galbūt dar labiau keista yra tai, kad tokio masto darinys iki šiol nebuvo pamatytas – juk ties įėjimu ji yra 100 metrų gylio ir 60 metrų pločio.
Bet tai – tik ties įėjimu.
Jeigu jums užtektų drąsos prieiti arčiau ir pažvelgti į bedugnę – kaip tai rugsėjo ekspedicijos metu padarė speleologas Johnas Pollackas – paaiškėja, kad ola iš tiesų yra kur kas didesnė.
„Esu buvęs ne vienoje iš didžiausių pasaulio olų, bet šios olos įėjimas yra tikrai kolosalus – ir ne šiaip pagal kanadietiškus standartus. Kai stovite prie krašto ir žvelgiate žemyn. Jūsų nepertraukiama matymo linija yra 183 metrai. Kanados olose nepertraukiamos 180 metrų matymo linijos nerasite – tokių tiesiog nėra. Šis dalykas tiesiog žvėriškai didelis“, – sakė speleologas.
Tačiau jeigu ši ola yra viena iš didžiausių ne tik Kanadoje, bet ir pasaulyje, tai kaip ji iki šiol buvo nežinoma žmonėms?
Anot C.Hickson, kurios įmonė „Tuya Terra Geo Corp.“ finansavo pirmąją apžvalginę ekspediciją – ta Vels Grėjaus provincijos parko dalis, kurioje rasta ola, gal dar prieš 20-50 metų buvo nuolat padengta sniegu.
Dėl to – ir dėl didžiulių atstumų iki bet kokios žmonių išnaudojamos vietovės, jau neskaitant fakto, kad slėnis, kuriame yra ola, yra itin sunkiai prieinamas – geologė kelia hipotezę, kad gal žmonės šiemet tiesiog tik pirmą kartą turėjo progą čia atsidurti ir tą olą pamatyti neuždengtą sniegu.
Nors tai, žinoma, netvirtinama kaip faktas. Norint išsiaiškinti, ar esama kokių nors istorinių žinių apie šią olą, kurias žmonės perdavinėtų iš lūpų į lūpas, mokslininkai bendrauja su vietos gyventojų bendruomenėmis.
Mat be šių tradicinių žinių, apie kurių galimą egzistavimą taip pat kol kas tik spėliojama, ši ola, panašu, nėra paminėta jokiuose įmanomuose mokslininkų peržiūrėtuose šaltiniuose – dėl to nuolatinės sniego dangos hipotezė, anot jų, atrodo ganėtinai patikimai.
„Olos įėjimas yra pakankamai reikšmingas, kad bandymas į jį nusileisti būtų aprašytas speleologų, alpinistų ar parko personalo – bent jau jeigu tai būtų nutikę per pastaruosius 40 ar 50 metų. Alpinistų literatūroje nieko panašaus nėra“, – sakė J.Pollackas.
O jeigu tradiciniai vietos gyventojai – indėnai – šios olos taip pat nežino ir nėra sugalvoję jai pavadinimo, tuomet neformalusis vardas š galaktikos, esančios labai, labai toli – Sarlako duobė – gali imti ir prilipti.
Tokį pavadinimą sugalvojo šiaurės elnių biologas Bevanas Ernstas, buvęs sraigtasparnyje, iš kurio ši ola buvo pastebėta 2018 metų balandį. Iš pradžių jis buvo priskirtas kaip laikinas, kol nebus sugalvotas geresnis, tačiau netikėtai atsirado nemenkas visuomenės palaikymas siekiant būtent tokiu vardu olą ir įamžinti.
Nepaisant visuomenės entuziazmo ir didžiulio susidomėjimo, mokslininkai neatskleidžia tikslių olos koordinačių, mat nori apsaugoti jos nepaliestą, natūralią aplinką – bent jau tol, kol patys mokslininkai jos tinkamai neištyrinės.
Rugsėjo mėnesio ekspedicijos metu speleologas Lee Hollisas tapo pirmuoju žinomu žmogumi, nusileidusiu į šią olą apie 80 metrų nuo viršutinio krašto. Leistis giliau sutrukdė itin sraunus krioklys.
Mokslininkai mano, kad nuolatinis ledynų tirpsmo vandens srautas – apie 15 kubinių metrų vandens per sekundę – ir padėjo suformuoti natūralią ertmę žemėje.
Veikiausiai šis krioklys vėliau tampa požemine upe, kuri į paviršių vėl iškyla maždaug už 2 kilometrų – per tą atstumą vanduo spėja vertikaliai nusileisti net 500 metrų.
Jau planuojama didesnė olos tyrimų ekspedicija, kuri turėtų įvykti 2020 metais. Tikimasi, kad ji leis paskelbti daugiau žinių apie slaptą gamtos stebuklą, nuo žmonių besislėpusį tūkstančius metų.
„Netgi šiais laikais, kai manome, kad žinome viską ir ištyrinėjome kiekvieną planetos kampelį, galime nustebti“, – sakė C.Hickson.
