Kaip rodo vizualinis kompiuterinis modelis, magnetiniai laukai suintensyvėja, išsikreipia ir sūkuriuojasi, suformuodami piltuvo formos verpetą, kurio galai iš akrecijos disko centro nusidriekia tolyn į priešingas puses. Tikėtina, kad būtent šios struktūros yra susijusios su medžiagos srautais, išsiveržiančiais iš „aktyviai besimaitinančių“ supermasyvių juodųjų skylių.
Šį kompiuterinį modelį gravitacinių bangų visatoje ieškantys mokslininkai sukūrė siekdami išsiaiškinti, kokio tipo žybsniai gali būti generuojami susidūrus dviem nepaprastai masyviems kūnams. Tikimasi, kad tokia identifikacija palengvintų nustatyti potencialius gravitacinių bangų, apie kurias pirmasis prabilo Albertas Einsteinas, šaltinius.
Gravitacinės bangos dažnai apibūdinamos kaip erdvėlaikio „ribėjimas“ – nykstančios perturbacijos, kurias sukelia supermasyvūs, beprotišku greičiu aplink savo ašį besisukantys objektai (pavyzdžiui, juodosios skylės). Užfiksuoti jų tiesiogiai mokslininkams kol kas nėra pavykę, tačiau tyrėjai viliasi, kad technologijos sudarys sąlygas šį fenomeną užfiksuoti jau per artimiausius kelerius metus. Žinojimas, kaip atrodo juodųjų skylių susidūrimai, leistų mokslininkams paprasčiau visatoje aptikti galimus gravitacinių bangų šaltinius.
„Juodosios skylės sukasi viena aplink kitą ir praranda orbitinę energiją, generuodamos galingas gravitacines bangas, todėl jų orbitų skersmuo mažėja, – aiškina NASA Godardo kosminių skrydžių centro astrofizikas Johnas Bakeris. – Tokiu būdu dvi juodosios skylės spiraline trajektorija artėja viena link kitos, kol galiausiai susiduria ir susilieja. Mums kaip tik ir reikia tų gravitacinių bangų – kad mokėtume atpažinti, kur susilieja juodosios skylės. Bet jei mes mokėtume atpažinti ir suprasti susiliejančių juodųjų skylių elektromagnetinius požymius, tuomet mes sugebėtume galbūt net ir surasti dvi susilieti besiruošiančias juodąsias skyles dar iki to laiko, kai į kosmosą bus iškelta gravitacinių bangų observatorija.“
