IP adresas – tai unikalus skaičius, naudojamas duomenų siuntėjo ir gavėjo identifikacijai (tarsi namų adresas, siunčiant paprastą laišką).
Šiuo metu absoliuti dauguma tiesiogiai prie interneto prijungtų įrenginių turi ketvirtosios kartos IP adresą (IPv4). Jį sudaro keturi taškais atskirti skirtingi skaičiai, kurių kiekvienas nėra didesnis už 255 (pvz., 208.77.188.166). Ši sistema teoriškai leidžia sudaryti virš 4 mlrd. skirtingų adresų.
IP naudoja taupiai
Žinoma, prie interneto prijungtų įrenginių skaičius yra gerokai didesnis, nei 4 milijardai. Todėl šie adresai naudojami taupiai.
Unikalus IP adresas suteikiamas tik tiesiogiai prie interneto prijungtam įrenginiui (pvz., maršrutizatoriui), taigi visi prie namų tinklo prijungti kompiuteriai, telefonai ir kiti įrenginiai internetą pasiekia per vienus ir tuos pačius „vartus“. Vidiniame tinkle įrenginiams priskiriami atskiri „vidiniai IP“, pagal kuriuos maršrutizatorius atskiria, kam kuri informacija skirta.
Dar vienas „taupymo“ būdas – vartotojams suteikti dinaminius IP adresus. T.y., adresas vartotojui „išnuomojamas“ tol, kol šis naršo internete, o atsijungus jo naudotas IP adresas „perleidžiamas“ kitam klientui.
Jei IPv4 adresų skaičių atstotų golfo kamuoliukas, tai IPv6 adresų skaičius prilygtų Saulės dydžiui. Tačiau ką daryti, jei visi IP adresai tuo metu yra užimti? Šią problemą minėti „žaidimai“ leido nutolinti, bet ne išvengti.
Gresia „IP badas“
IP adresų išdavimą kuruojanti tarptautinė organizacija „Number Resource Organization“ paskelbė jau paskirsčiusi paskutinius „skaičiukus“ žemynams. Vienur „atsargos“ didesnės, kitur mažesnės, tačiau akivaizdu, kad greitu metu kažką ištiks „IP badas“.
Europai tai kol kas negresia. Panašu, kad pirmiausia su šia problema susidurs Azijos šalys (Kinija ar Indija), kur interneto vartotojų skaičius auga itin sparčiai. Ką tuomet jos darys? Įsidiegs naują, šeštosios kartos IP adresų (IPv6) sistemą.
Ši sistema buvo sukurta dar 1995 metais. Joje adresus sudaro aštuoni dvitaškiais atskirti skaičių ir raidžių deriniai (pvz., 2001:db8:0:1234:0:567:1:1). Tai leidžia sukurti net 340 undecilijonų IP adresų. Palyginimui, jei IPv4 adresų skaičių atstotų golfo kamuoliukas, tai IPv6 adresų skaičius prilygtų Saulės dydžiui.
Problema ta, kad IPv6 vis dar nėra plačiai naudojama. Skaičiuojama, kad IPv6 adresus naudoja mažiau nei 0,04 proc. prie interneto prijungtų įrenginių. Kodėl? Nes (vis dar) nėra poreikio – paskutiniai IPv4 adresai bus naudojami tol, kol neliks kitos išeities.
Perėjimui pasiruošę
Operatoriai neskuba pereiti prie naujos sistemos, nes tai kainuos: gali tekti atnaujinti kai kurią techninę įrangą, atlikti programinius pakeitimus, vėliau – suderinti vartotojų (galinę) įrangą.
„Visi didieji operatoriai pasaulyje šiandien yra pasiruošę perėjimui prie IPv6. Mūsų „stuburinis“ tinklas taip pat yra paruoštas IPv6 versijai, esame atlikę bandymus. Tačiau šiai dienai skubėti į IPv6 tiesiog nėra prasmės, nėra poreikio. Mes turime pakankamai IPv4 adresų ir juos naudojame. Jei prasidės masinis perėjimas visame pasaulyje, tuomet prisijungsime ir mes“, – „15min“ sakė telekomunikacijų bendrovės TEO LT Tinklo technologijų tarnybos vadovas Darius Didžgalvis.
Anot jo, perėjimas nebus skubus ar chaotiškas ir neįvyks per kelias savaites. Tai gali užtrukti gerą pusmetį ar net metus.
Vartotojai pokyčius menkai tepajustų: naujesni maršrutizatoriai ir kompiuteriai yra suderinami su IPv6 adresais. Ir net jei senesnę įrangą turintys vartotojai nuspręstų neatsinaujinti, jie toliau galės prisijungti prie interneto: IPv4 ir IPv6 sistemas naudojantys įrenginiai bus sujungiami per tarpinius serverius.
IPv6 nauda
IPv6 sistema išspręstų ne tik adresų stygiaus problemą, bet ir leistų „supaprastinti“ interneto tinklą.
Įvedus IPv6 sistemą, kiekvienas kompiuteris galėtų tapti savotišku „serveriu“ ir tiesiogiai susijungti su kitu kompiuteriu. Tai leistų pagreitinti interneto ryšį ir sumažintų išteklius.Kadangi šiuo metu kiekvienam įrenginiui nėra suteikiamas unikalus IP adresas, jie tarpusavyje priversti „bendrauti“ per tarpininkus – vidinius tinklo įrenginius: maršrutizatorius, operatorių serverius ir t.t. „Įvedus IPv6 sistemą, kiekvienas kompiuteris galėtų tapti savotišku „serveriu“ ir tiesiogiai susijungti su kitu kompiuteriu. Tai leistų pagreitinti interneto ryšį ir sumažintų išteklius“, – pastebėjo TEO LT Tinklo sistemų skyriaus vadovas Almantas Klimas.
Antra, IPv6 yra saugesnė, kadangi visa siunčiama ir priimama informacija yra automatiškai užšifruojama.
Trečia, ši sistema naudoja „multicast“ funkciją, kuri leidžia iš vieno IP siunčiamą informaciją priimti keliems įrenginiams vienu metu. Tarkime, šiuo metu vykstant konferenciniam pokalbiui internetu kiekvienas kompiuteris pats „padalina“ ir siunčia po atskirą informacijos srautą kitam kompiuteriui ir iš jo priima tokį pat duomenų kiekį. „Multicast“ atveju kompiuteris „siųstų“ tik vieną srautą, jis automatiškai pasidalintų tinkle.
Dar vienas svarbus faktorius – didesni „jumbo“ paketai. Tai yra informacijos „siuntiniai“, naudojami kiekvienos užklausos internete metu. Visa informacija, gaunama internetu, į kompiuterį ar kitą įrenginį atsiunčiama nedideliais, 1,5 kilobaito (KB) paketais. Kaskart atsiuntus šį mažytį informacijos kiekį jis yra patikrinamas ir įrenginys vėl kreipiasi į serverį, prašydamas „naujos porcijos“. Taip „šnekamasi“ tol, kol atsiunčiama visa byla ar dokumentas.
Sąlyginai mažas „jumbo“ paketų dydis pasirinktas dėl didelio klaidų skaičiaus. Kuo daugiau informacijos, tuo didesnė tikimybė, kad ją siunčiant gali įsivelti klaidų. O kuo daugiau klaidingų paketų, tuo ilgiau reikia laukti, kol atsiunčiama visa byla.
Problemų kyla tuomet, kai informacijos pralaidumas yra mažas, arba jei įrenginiai vienas nuo kito smarkiai nutolę. Tuomet kiekviena „naujos porcijos“ užklausa reiškia papildomą laukimo (mikro)sekundę.
Augant interneto tinklų spartai jaučiamas poreikis didinti „jumbo“ paketus. Be to, IPv6 versijoje įrenginiai galės bendrauti be tarpininkų, taigi klaidų skaičius turėtų sumažėti. Todėl IPv6 „jumbo“ paketai padidės iki 9 KB.
