Žemo slėgio kosmoso vakuume bet koks kūno paviršiaus – odos, akių, burnos, ausų ir plaučių – skystis iš karto virstų dujomis, „Live Science“ sakė Jimmis Wu, Bayloro medicinos koledžo Teksase Kosmoso sveikatos tyrimų instituto vyriausiasis inžinierius.
Anot jo, netoli odos paviršiaus esančios kraujagyslės taip pat galėtų plyšti ir kraujuoti net po mirties.
Likęs vanduo kūne greičiausiai užšaltų, nes kosmose temperatūra įprastai yra žema, siekianti –270,45 laipsnius šalčio. Tad skysčių praradimas ir likusiųjų užšalimas galėtų panašėti į kūną išsaugančią mumifikaciją.
Pasak J.Wu, toks likimas ištiktų bet kurį astronautą, atsidūrusį kosmose be skafandro. Kas nutiktų toliau, priklausytų nuo to, ar aplinkui būtų kokių nors bakterijų. Mat tyrimai rodo, jog bakterijos kosmose gali išgyventi mažiausiai 3 metus. Jeigu ant kūno bakterijos vis dar būtų gyvos, jos pradėtų jį virškinti.
Nors didžiojoje kosmoso erdvės dalyje yra itin šalta, yra ir karštų vietų, kuriose kūno irimas galėtų paspartėti. Galinga kosminė spinduliuotė taip pat greičiausiai padarytų daug žalos kūnui, suardydama anglies jungtis ir sukeldama odos ir raumenų irimą.
O kur kūnas nukeliautų? Išmestas iš erdvėlaivio jis judėtų ta kryptimi, kuria buvo išstumtas, nebent susidurtų su kitu objektu – palydovu ar kosminėmis šiukšlėmis. Toks susidūrimas padarytų žalos abiem pusėms.
Jeigu susidūrimo išvengtų, ilgainiui dėl gravitacijos kūnas būtų pamažu traukiamas Žemės link ir patekęs į atmosferą sudegtų.