Norėdami sužinoti, atlikome eksperimentą. Žinoma, ne tikrame skrandyje, bet skrandžiui ganėtinai artimoje laboratorinėje aplinkoje – stiklinėje su skrandžio rūgštimi (fiziologine druskos rūgšties koncentracija ir fermentu pepsinu), kuri dvi valandas išbuvo termostate, kūno temperatūroje – būtent tokiomis sąlygomis geriausiai atsiskleidžia skrandžio fermentų aktyvumas.
Tiesa, pepsino paskirtis – baltymų virškinimas. Tuo tarpu bulvių traškučius sudaro beveik išimtinai tik riebalai ir angliavandeniai. Na, ir šiek tiek skonį suteikiančių medžiagų. Tad ir rezultatas buvo iš esmės toks, kokio ir tikėjomės.
Po dviejų valandų „laboratorinio“ virškinimo nuo traškučio atsiskyrė ir stiklinės paviršiumi plaukioti pradėjo riebalai, pats traškutis tiesiog suskydo nuo plaukiojimo tirpale, tačiau beveik neabejotina, kad virškinimas visiškai nevyko – skrandžio rūgšties tirpalo skaidrumas liko praktiškai nepakitęs.
Tiesa, tai jokiu būdu nereiškia, kad organizmas nesugeba virškinti traškučių. Anaiptol – būtent bulvių traškučių virškinimas pakankamai aktyviai prasideda dar iki patenkant į skrandį. Visų pirma, juos pakankamai gerai sukramtome. Antra, gausiai suvilgome seilėmis, kuriose esantys fermentai labiau pritaikyti skaidyti angliavandenius, kurių traškučiuose yra gausu. Per porą valandų skrandyje traškučiai iš esmės tik mirksta, bet vėliau, iš skrandžio patekus į dvylikapirštę žarną, prasideda aktyvus riebalų skaidymas. O dar toliau bakterijos padeda užbaigti angliavandenių skaidymą ir maistingosios traškučių medžiagos per žarnyno sieneles patenka į kraujotaką.
Kita vertus, net jeigu traškučiai ir yra lengvai virškinamas maistas, tai anaiptol nereiškia, kad juo galima sočiai maitintis ir tikėtis geros sveikatos – ko jau ko, bet baltymų kasdieniame maiste žmogui gauti tiesiog būtina, o traškučiuose jų nė kvapo. Be to, dėl traškučių skanumo būname linkę šiek tiek perlenkti lazdą su dienos kalorijų norma, o rezultatas netrunka pasireikšti aplink liemenį besipučiančio „gelbėjimo rato“ pavidalu.