Įprastai teigiama, kad minkštoje ir dalinai skystoje mantijoje – gilesniame planetos sluoksnyje – vykstanti konvekcija judina ir plutą, o pastaroji suskyla į gabalus. Bet vien Žemės gelmių energijos nepakanka tam, kad suskaldytų plutą ir judintų ją milijardus metų. Be to, panašaus dydžio Veneroje tektoninių plokščių nėra. Dabar pateiktas galimas paaiškinimas – tektonikai energijos suteikia bendras Saulės ir Mėnulio gravitacijos poveikis.
Saulės trauka per milijardus metų stabilizavo šiek tiek elipsišką Mėnulio orbitą ir užtikrina, kad ji netampa apskrita. Dėl šios priežasties atstumas tarp Žemės centro ir Žemės-Mėnulio masės centro per mėnesį svyruoja 2000 kilometrų atstumu – nuo maždaug 3500 iki 5500 kilometrų.
Žemė sukasi aplink savo ašį, o ne aplink masės centrą su Mėnuliu, todėl skirtingos planetos pusės patiria skirtingus pagreičius. Branduolys ir mantija yra pakankamai paslankūs, kad tokie skirtumai jiems nebūtų reikšmingi, tačiau pluta neatlaiko įtempimo ir suskyla.
Tyrimo autoriai teigia, kad šis modelis paaiškina, kodėl vienintelė Žemė iš keturių uolinių planetų turi tektonines plokštes – kitos planetos tiesiog neturi pakankamai didelių palydovų. Šį modelį būtų galima patikrinti nagrinėjant plutos judėjimą Plutone: jis tikrai per mažas ir per šaltas, kad jame vyktų reikšminga mantijos konvekcija, bet turi masyvų palydovą Charoną, taigi pagal šį modelį jame turėtume rasti tektoninių plokščių. Panašu, kad taip ir yra – bent jau Sputniko lygumoje ledo pluta suskilinėjusi į daugybę judančių gabalų.
Tyrimo rezultatai publikuoti „Geological Society of America“ žurnalo numeryje.