Tai va, „Shantae and the Seven Sirens“ ir yra būtent apie tai – apie tą jausmą, kai turėdamas „Sega“ konsolę nekantraudamas lauki, kol ji užkraus naują, tik ką gautą žaidimą. Dar apie tai, kad žaidimai anksčiau buvo paprastesni, bet vis tiek labai įtraukiantys. Kita vertus, tiems, kas tuo metu dar nebuvo gimę, dabar puiki proga sužinoti ar tikrai anų laikų žolė žalesnė.
Žaidimo kūrėjai – studija „WayForward“ – žaidimus kuria jau lygiai 30 metų, nuo 1990-ųjų. Galima sakyti, kad jie save išbandė įvairiuose žanruose ir kiekvienas jų kurtas žaidimas vis kitoks, bet turbūt ryškiausias jų kūrinys yra „Shantae“.
Pirmoji priežastis turbūt ir pagrindė – tai visiškai jų nuo pagrindų sukurta veikėja bei pats žaidimas, įkvėptas klasikinių „Segos“ šonu slenkančių arkadinių žaidimų bei sekmadienio rytais rodomų animacinių filmukų.
Antroji priežastis, kodėl būtent „Shantae“ – bene svarbiausias studijos „WayForward“ žaidimų yra faktas, kad dabar apžvelginėjamas „Shantae and the Seven Sirens“ yra jau penktasis serijos žaidimas.
„Shantae“ debiutavo 2002-aisiais metais konsolėje „Game Boy Color“. Tai buvo nuotaikingas žaidimas apie violetinių plaukų džinę, kuri savo spalvomis ir stilistika primena „Sonic“, „Aladdin“, „Lion King“ ar kitus panašius žaidimus. Kita vertus, žaidimo žaismas priskirtinas vadinamajam „metroidvania“ žanrui. Tai toks žanras, kurį imta vadinti pagal du didžiausią įtaką jam padariusius žaidimus – „Metroid Prime“ ir „Castlevania“. Abu jie taip pat buvo šonu slenkantys platformeriai, tačiau pasižymėjo milžiniškais lygiais bei jų žemėlapiais.
Šių žaidimų kabliukas – nors žaidimo pasaulio žemėlapis ir didžiulis, iš pat pradžių gali naršyti tik mažą jo dalį. Atradus kliūtį dažnai tenka apsisukti ir grįžti atgal, nes neturime, kaip jos išspręsti. Paprastai tik į antrą žaidimo pusę, kai turime surinkę visus reikalingus daiktus arba veikėjo sugebėjimus, galime nuodugniai ištyrinėti visą žaidimo žemėlapį bei 100 proc. pereiti patį žaidimą. Taigi, „Shantae“, nors stilistiškai labai priminė „Segos“ žaidimus, savo pasauliu ir žaismu yra būtent „metroidvania“.
Nuo 2002-ųjų „Shantae“ žaidimai pasikeitė tik vizualiai, bet žaismas ir žanras liko nepakitę. Šį kartą džinė Shantae su draugais atvyksta į tropinę salą, kur visi veikėjai, po keturių prieš tai buvusių žaidimų, tikisi užtarnauto poilsio. Iš pradžių viskas klojasi gerai, bet salos meras nutaria padaryti džinių pasirodymą. Paaiškėja, kad saloje be Shantae yra ir daugiau džinių, o jų visų laukia spontaniškas pasirodymas salos gyventojams ir svečiams.
Pasirodymas prasideda, viskas vyksta pagal planą, kol... staiga nepradingsta visos džinės išskyrus Shantae. Žiūrovai šoke, meras alpinėja, o Shantae nutaria išsiaiškinti, kas čia ir kaip. Juolab, kad kelios džinės dar iki pasirodymo užsiminė, kad sala joms kelia įtarimą. Taigi, mes valdome Shantae ir ji leidžiasi į atsakymų paieškas bei kitų džinių gelbėjimo operaciją. Įdomu tai, kad kas tokio tipo žaidimuose gana neįprasta, šis Shantae nuotykis iš tiesų narpliojamas kaip detektyvas – atsakymai išduodami po truputį ir žingsnis po žingsnio artėjama prie tiesos, o ilgainiui supranti, kad viskas yra ne taip, kaip atrodo.
Kaip atrodo „Shantae“ žaismas? Viskas būtent taip, kaip ir aukščiau aprašytame „metroidvania“ žanro žaidime – mes naršome tropinę salą, po kuria dar yra ir keistas povandeninis miestas. Narpliodami salos paslaptis, vis įgauname daugiau galių ar randame naudingų daiktų. Išmokę ko nors naujo, galime skubėti į anksčiau neįveikiamas vietas ir tęsti nuotykį.
Tiesa, žaidime įdomiai išspręstas naujų galių klausimas. Shantae, kai tik išgelbėja kurią nors džinių, mainais gauna jos galią. Pirmoji galia visuomet būna galimybė pasiversti į kokį nors gyvūną – pavyzdžiui, driežą, kuris moka laipioti sienomis ir prie jų prilipti. Kiti gyvūnai taip pat turi specialių galių ir pasiversti į kiekvieną jų reikės skirtingose situacijose. Kitos galios, kurias gauname iš džinių, dar galingesnės – pavyzdžiui, viena jų leis atskleisti visas konkrečioje lygio vietoje esančias slaptavietes ar paslėptus daiktus. Tiesa, aklai šių stipriausių galių naudoti nepavyks, nes jos sekina magijos stulpelį, tad naudotis šiais burtais reikės saikingai.
Naujovė šiame „Shantae“ žaidime yra priešų kortelės. Nugalėdami priešus, kartais gausime jų korteles, o gavę – ne tik rinksime, bet ir galėsime priskirti prie savo sugebėjimų. Vienu metu galėsime pasitelkti 3 tokias korteles, vadinasi, ir konkrečių priešų sugebėjimus. Dažniausiai tai nebus niekuo ypatingi sugebėjimai, tiesiog teiks naudos atliekant vieną ar kitą veiksmą, pavyzdžiui, greičiau judėsime pritūpus, mestas ginklas priešams darys daugiau žalos ir t.t. Šis sprendimas yra įdomus tuo, kad vienu metu gauname ir kortelių rinkimą, kaip mini žaidimą, ir realios naudos žaidžiant, nes visų reikiamų vieno priešo kortelių surinkimas apdovanojamas nauja savybe, kurią galime išbandyti.
Nors žaidimo pasaulis ir didelis, jame greičiausiai nepaklysite, pakeliui pakanka užuominų bei kitų veikėjų patarimų, kur eiti bei ką daryti toliau. Taip žaidimas iš smėlėto tropinės salos kranto mus nuves giliai po vandeniu, į keistą povandeninę tvirtovę, tada į slaptą miestą džiunglėse, netikėtus lygius virš debesų ir panašiai. Tokio tipo žaidimai kaip „Shantae“ įtraukia tuo, kad visada įdomu pamatyti, kas bus toliau, bet taip pat dažnai tenka nustebti, nes kūrėjų fantazijai, atrodo, nėra ribų. Netikėtai nustebina ir lygių bosai, kurie kartais būna mūsų veikėjos dydžio, o kartais – užima visą televizoriaus ekraną. Kovojant su jais kiekvieną kartą reikės pasitelkti vis kitokią strategiją, nes visi jie labai skirtingi ir ne visuomet iš pirmo karto išduoda savo silpnąsias vietas.
Grafiškai žaidimas nėra pretenzingas – tai tiesiog labai gražiai nupieštas, skirtingų aplinkų ir nostalgiją keliančių lygių žaidimas. Kita vertus, jis stipriai nustebina savo vaizdo intarpais. Jie sukurti ne žaidimo grafiniu varikliu, bet kaip atskiri animacinio filmuko fragmentai, todėl „Shantae and the Seven Sirens“ dar labiau priartėja prie savaitgalio rytų animacijos. Taip pat tokių animacinių intarpų įmaišymas į žaidimą labai jį pagyvina. Atskirai paminėti norisi ir muziką – tai tas atvejis, kai ji sukurta netingiai, adaptuojant tas pačias muzikines temas skirtingiems lygiams, bet tikrai apgalvotai – kiekviena aplinka bei lygių grandinė turi savo muzikinę temą, o kiekviename jų muzika sufleruoja ir nuotaiką – nuo kylančios įtampos iki neįpareigojančio ritmo tose vietose, kur galime atsipūsti.
Taigi, ar verta leistis į šį nuotykį? Jeigu kažkada turėjote „Sega“, „Nintendo“ konsoles (ar „Ufo“ ir „Zhiliton“), įskaitant ir nešiojamus „GameBoy“ bei ilgitės tų laikų – naujasis „Shantae“ yra subalansuotas būtent jums. Taip pat, žinant, kad šiais laikais labai madingas retro stilius – tai liudija ir neseniai pasirodžiusi kultinės „Segos“ laikų žaidimų serijos „Streets of Rage“ nauja dalis – „Shantae and the Seven Sirens“ turėtų patikti absoliučiai visiems, kas jaučia nostalgiją ar simpatiją 90-iesiems.
Tiesa, prie ko čia tie pilvo šokiai, kurie paminėti pavadinime? Na, tais nedažnais atvejais, kai žaidimas kraunasi, dešiniajame ekrano kampe turėsime neeilinę galimybę pamatyti, kaip tokie šokiai atrodo. Tuo pasirūpina žaidimo veikėja Shantae.
Žaidimo kopiją apžvalgai suteikė jo kūrėjai ir leidėjai „WayForward“. Apžvalga ir ekrano paveikslėliai parengti žaidžiant „Xbox One“ konsolei skirtą versiją. Gegužės pabaigoje žaidimas buvo išleistas asmeniniam kompiuteriui, „PlayStation 4“, „Xbox One“ ir „Nintendo Switch“ konsolėms.
