Kirmgrauža yra teorinis perėjimas per erdvėlaikį, galintis sutrumpinti ilgas keliones per Visatą. Kirmgraužas numato bendroji reliatyvumo teorija. Bet atsargiai: kirmgraužose slypi staigaus kolapso, stiprios radiacijos ir pavojingo kontakto su egzotiška materija pavojai.
Kirmgraužos teorija
1935 metais, fizikai Albertas Einšteinas ir Nathanas Rosenas, remdamiesi bendrąja reliatyvumo teorija (BRT) iškėlė „tiltų“ per erdvėlaikį egzistavimo idėją. Šie keliai, vadinami Einšteino-Roseno tiltais arba kirmgraužomis, jungia du skirtingus erdvėlaikio taškus, teoriškai „kirsdami kampą“, ir taip galintys sutrumpinti kelionių laiką ir atstumą.
Tam tikri BRT sprendiniai leidžia tokių kirmgraužų egzistavimą, kur kiekvienos jų žiotys yra juodoji bedugnė
Kirmgraužose yra dvi žiotys, sujungtos tuneliu. Žiotys, labiausiai tikėtina, būtų sferoidinės. Jas jungiantis tunelis gali būti tiesi atkarpa, bet gali ir išsilenkti, ir kelionė juo būtų ilgesnė nei keliaujant įprastai.
A.Einšteino BRT kirmgraužų egzistavimą matematiškai numato, bet kol kas nė viena nėra aptikta. Neigiamos masės kirmgrauža gali būti pastebėta iš to, kaip jos gravitacija veikia pro šalį lekiančią šviesą.
Tam tikri BRT sprendiniai leidžia tokių kirmgraužų egzistavimą, kur kiekvienos jų žiotys yra juodoji bedugnė (JB). Tačiau natūraliai esančios JB, susiformuojančios kolapsuojant mirusiai žvaigždei, pačios kirmgraužų nesukuria.
Per kirmgraužą
Mokslinėje fantastikoje netrūksta pasakojimų apie keliones per kirmgraužas. Bet tokių kelionių tikrovė yra sudėtingesnė ir ne tik dėl to, kad dar nė vienos neradome.
Pirmoji problema – dydis. Manoma, kad pirmykštės kirmgraužos egzistuoja mikroskopiniame lygyje, maždaug 10–33 centimetrų. Tačiau, kadangi Visata plečiasi, įmanoma, kad kai kurios išsitempė ir pasidarė didesnės.
Kita problema – stabilumas. Spėjamos Einšteino-Roseno kirmgraužos būtų bevertės kelionėms, kadangi greitai kolapsuotų. Bet naujesni tyrimai parodė, kad kirmgraužos, kuriose yra „egzotiškos“ materijos, galėtų ilgiau likti atviros ir nekintančios.
Egzotiškoji materija, kurios nereikėtų maišyti su tamsiąja materija ar antimaterija, turi neigiamą energijos tankį ir stiprų neigiamą slėgį. Tokios materijos veikimas buvo stebėtas tik tam tikrų vakuumo būsenų elgesyje kaip kvantinės lauko teorijos dalis.
Jei kirmgraužoje būtų pakankamai egzotiškosios materijos, nesvarbu, natūraliai esančios ar dirbtinai pridėtos, ji teoriškai galėtų būti panaudota kaip informacijos ar keleivių siuntimo per erdvę metodas.
Kirmgraužos gali sujungti ne tik du atskirus visatos regionus, bet ir sujungti dvi atskiras visatas. Iš to kai kurie mokslininkai padarė išvadą, kad jeigu viẽnos kirmgraužos žiotys būtų perkeliamos tam tikru būdu, taptų įmanoma kelionė laiku. Tačiau britų kosmologas Stephenas Hawkingas prieštarauja, kad toks panaudojimas neįmanomas.
Nors egzotiškos materijos pridėjimas į kirmgraužą galėtų ją stabilizuoti tiek, kad per ją galėtų saugiai keliauti žmonės, tebėra galimybė, kad „įprastinės“ materijos pridėjimo pakaktų portalo destabilizavimui.
Dabarties technologijų negana kirmgraužų padidinimui ar stabilizavimui, net jeigu jos būtų rastos. Tačiau mokslininkai tebetiria šią koncepciją kaip kosminių kelionių metodą, tikėdamiesi, kad technologija galiausiai pajėgs ją panaudoti.
