Pareidolija – tai iliuzija, kuomet žmogus mato veido bruožus ten, kur jų nėra ir negali būti. Niekas nenupiešė veido ant medžio žievės ar debesyse, tačiau jūs ten jį vis tiek įžiūrite. Žinoma, pareidolija nėra kažkokia stebuklinga žmogaus mąstymo klaida – jūs visada žinote, kad matote ne tikrą veidą. Dažnai iliuzija net nėra tikroviška – smakras gali būti labai ilgas, o lūpų kampučiai pakilę aukščiau akių. Tiesiog mūsų smegenys ieško žmogiškų bruožų ir kartais juos suranda ten, kur jų nėra.
Kvinslando universiteto mokslininkai nusprendė išsamiau patyrinėti pareidolijos fenomeną ir išsiaiškinti, ar tuose netikruose veiduose matome ir emocijas, lytį bei amžių. Daugiau nei 3,8 tūkstančiams tyrimo dalyvių jie rodė tokias iliuzijas ir prašė apibūdinti matomus veidus. Pasirodo, žmonės dažnai mato tas pačias emocijas, maždaug to paties amžiaus ir lyties veidus. Tai yra, pareidolijos iliuzijos nėra labai individualios.
Pavyzdžiui, paaiškėjo, kad dauguma tų netikrų veidų negyvuose daiktuose žmonėms atrodo vyriški. Kodėl? Na, kol kas mokslininkai negali to paaiškinti, bet atrodo, kad žmogaus smegenys yra geriau prisitaikiusios atpažinti būtent vyriškus veidus. Gali būti, kad tai susiję su tuo, kad natūralioje gamtoje vyriškos lyties žmonės yra pavojingesni. Be to, įdomu ir tai, kad žmonės dažnai negali greitai pagrįsti, kodėl medžio raštuose ar debesyse mato jauną ar seną žmogų, vyrą ar moterį, bet dažniausiai jų atsakymai yra panašūs. Kitaip tariant, tikėtina, kad šie veidų atpažinimo procesai vyksta nesąmoningai.
Bet kuo tai svarbu – iliuzija yra iliuzija. Mokslininkai nori geriau suprasti, kaip žmonės atpažįsta veidus ir emocijas. Tai gali padėti, pavyzdžiui, tiriant Alzheimerio ligą, kai žmonės nebeatpažįsta žmonių, kuriuos tikrai žino. Be to, geresnis veidų atpažinimo mechanizmo supratimas gali padėti vystant kompiuterines veidų atpažinimo sistemas. Juk ir dirbtiniam intelektui kada nors reikės suprasti žmogaus amžių ir lytį. Taigi, kompiuterius bus galima mokyti pagal tai, kaip veidus atpažįsta žmogaus smegenys.
