Ji iš karto atpažįstama – viena iš charizmatiškiausių visų laikų mokslinių iliustracijų. Originalioji Progreso maršo versija, nupiešta populiariojo mokslo knygai 1965-aisiais, išrikiavo visus tuo metu žinomus ankstyvuosius žmogaus giminaičius į chronologinę eilę. Menininkas Rudolphas Zallingeris nupiešė juos einančius per lapą ir regis, su kiekvienu žingsniu vis tobulėjančius. Tai sukūrė įspūdį – nepaisant to, kad knygoje buvo rašoma kitaip, – kad žmogaus evoliucija buvo tiesinė progresija, vykusi nuo mažasmegenių medžių laipiotojų iki dvikojų dabartinių žmonių didelėmis smegenimis.
Šis daugsyk kopijuotas atvaizdas buvo kritikuojamas už pernelyg didelį supaprastinimą, bet dar neseniai buvo manoma, kad mūsų evoliucinė praeitis nelabai sudėtingesnė, jei neskaičiuosime akligatviais pasibaigusių atsišakojimų. Tačiau rastos naujos fosilijos verčia galvoti iš naujo.
O būtent, atrodo, kad kritiniu periodu prieš 2,5–1,8 milijonus metų, kai išsivystė stačiosios beždžionės su santykinai didelėmis smegenimis, buvo daug į žmones panašių beždžionių. Be to, Rytų Afrikos homininai, ilgai laikyti tiesioginiais mūsų protėviais, gali būti tiesiog pusbroliai, o tikrosios šaknys glūdi piečiau. Gali tekti visiškai perpiešti žmogaus giminės medį.
Rytų Afrikos homininai, ilgai laikyti tiesioginiais mūsų protėviais, gali būti tiesiog pusbroliai, o tikrosios šaknys glūdi piečiau.
Kadaise situacija atrodė visiškai aiški. XX a. pradžioje antropologai rado didelių smegenų, dvikojų rūšies fosilijas, kurios vėliau pavadintos Homo erectus. Nedaug teliko abejonių, kad Homo erectus, gyvenęs maždaug prieš 1,8 milijono–550 tūkst. metų Afrikoje ir Azijoje, buvo vienas iš tiesioginių mūsų protėvių. Jis gebėjo kurti sudėtingus akmeninius įrankius ir taip pat tikriausiai valdė ugnį.
Neilgai trukus Afrikoje atrandami dar ankstyvesni žmonių giminaičiai. Australopitekai, kaip dabar bendrai jie vadinami, pirmiausia pasirodė maždaug prieš 4,5 milijono metų, daug anksčiau nei Homo erectus. Jie vaikščiojo dviem kojomis, kaip ir mes, tačiau turėjo daug mažesnes smegenis. Tad kaip jie giminiuojasi su Homo erectus? Keliais metais anksčiau nei buvo išleistas Progreso maršas, antropologai manė atradę „trūkstamą grandį“.
Tanzanijos Olduvai tarpeklyje 1960-aisiais rastas homininas gražiai atitiko tarpą tarp australopitekų ir Homo genties. Fragmentiškos liekanos priklauso rūšiai, kurios smegenys daugmaž 50 procentų didesnės už vidutines australopitekų, bet perpus mažesnės už mūsiškes. Jie pasirodė prieš maždaug 2,3 milijonus metų, kai didžioji australopitekų dalis išnyko, bet dar prieš išsivystant Homo erectus. O jų apgyventas Rytų Afrikos regionas anksčiau buvęs mažasmegenių australopitekų namais, vėliau tapo ir Homo erectus prieglobsčiu.
Jo atradėjai taikėsi padaryti šį homininą pirmuoju mūsų genties nariu ir pavadino jį Homo habilis. Pastaruosius 50 metų Homo habilis buvo mūsų kilmės pagrindinė figūra, sako Lee Bergeris iš Vitvatersrando universiteto Johannesburge, Pietų Afrikoje. Paprasčiau tariant, Homo habilis buvo tinkamas homininas tinkamoje vietoje tinkamu metu tam, kad taptų mūsų tiesioginiu protėviu.
Tai nebuvo vienintelis tuo metu ir toje vietoje buvęs homininas. Prieš atrandant Homo habilis, buvo rastas kitas australopitekas, dabar žinomas kaip Paranthropus boisei. Tačiau jis turėjo neįprastus, beveik goriliškus bruožus ir tai aiški šoninė atšaka, o ne tiesioginis žmogaus protėvis.
Andainykščiai įrodymai, regis, piešė paprastą paveikslą, pernelyg nesiskyrusį nuo Progreso maršo. Ir, nepaisant daugelio atradimų, padarytų nuo 1960-ųjų, kai kurie tyrėjai tebemano, kad iš esmės paveikslas paprastas. Pasak Timo White'o iš Kalifornijos universiteto Berklyje, homininų evoliucinis medis veikiau jau primena klasikinį kaktusą su vienu centriniu stiebu ir tik keliomis atsitiktinėmis atšakomis, tokiomis, kaip Paranthropus boisei.
Bet kiti mano, kad neseni atradimai byloja daug sudėtingesnę istoriją. Užuominos apie mūsų ištakų daug painesnį susiraizgymą pasirodė prabėgus vos keletui metų po Homo habilis atradimo. 1972 m. tyrėjų komanda, dirbusi šiaurinės Kenijos Koobi Fora regione, rado kaukolę iš laikų, kai dar gyveno Homo habilis, su šiek tiek didesniais smegenimis ir ženkliai platesniu ir plokštesniu veidu – tai yra, su ryškesniais skruostikauliais, nei turimų Homo habilis pavyzdžių.
Tai kur ši 2 milijonų metų senumo kaukolė tinka mūsų evoliuciniame medyje? Ar tai, nepaisant neįprastos išvaizdos, Homo habilis giminaitis? O gal tai atskira rūšis?
Tiesioginis protėvis
Tikėdamasis antrojo varianto, vienas tyrėjas pakrikštijo jį Homo rudolfensis. Bet Meave Leakey iš Turkana Basin instituto Nairobyje, Kenijoje, ir kaukolę suradusios komandos narė, mieliau lieka su pavyzdžio numeriu. Kaukolės numeris yra KNM-ER 1470, arba trumpiau, tiesiog 1470.
Keturių homininų rūšių gyvenimas tuo pat metu būtų išskirtinis atvejis. Ir B.Woodas kelia idėją, kad egzistavo dar vienas homininas.
Beveik 40 metų 1470 kaukolė tebuvo anomalija. Tai pasikeitė 2007 m., kai M.Leakey ir jos kolegos tame pačiame regione rado panašių fosilijų. „Neįtikėtinai džiugu, kad galiausiai radome 1470 atitinkančių fosilijų“, – sako ji.
Atradimai, tarp kurių nauji kaukolės fragmentai su plokščio veido ruožais, būdingais 1470 kaukolei, buvo paskelbti pernai. Nauji radiniai buvo jaunuolio, ne suaugusiojo. Tai rodo, kad 1470 nebuvo anomalija, o priklausė kitai rūšiai, kurios atstovai plokščiu veidu jau gimdavo ir augdavo. Nors kai kuriais aspektais toks plokščias veidas primena mūsiškį, jis gerokai per platus, kad galėtų būti tiesioginių mūsų protėvių, pažymi Fredas Spooras iš Makso Planko Evoliucinės antropologijos instituto Vokietijoje, kartu su M.Leakey tyręs naujas Koobi Fora fosilijas.
Homo habilis ir Paranthropus boisei fosilijos reiškia, kad Rytų Afrikoje prieš du milijonus metų gyveno mažiausiai trys homininų rūšys. Ar jų buvo daugiau? Viena iš neatskleistų žmonių evoliucijos paslapčių – tiesioginio mūsų protėvio – Homo erectus – kilmės šalis. Jo šaknys yra paslaptis, nors kai kurie mokslininkai netgi teigia, kad jis kilo iš Eurazijos prieš maždaug 1,8 milijonus metų.
Tačiau Koobi Fora kaukolės atplaiša, datuojama 2 milijonais metų, tokia teorija verčia abejoti. Tai mažas gabaliukas, tačiau šis fragmentas labai primena Homo erectus, ir iškelia viliojančią galimybę, kad jis gyveno Rytų Afrikoje tuo pat metu, kaip Homo habilis ir 1470 linija. Tai, kad toje teritorijoje jie gyveno vienu metu, nepaneigia Homo habilis kaip tiesioginio Homo erectus protėvio, tačiau rodo sudėtingesnius santykius nei manėme.
Keturių homininų rūšių gyvenimas tuo pat metu būtų išskirtinis atvejis. Ir Bernardas Woodas iš George'o Washingtono universiteto Vašingtone (Kolumbijos apygardoje), kelia idėją, kad egzistavo dar vienas homininas.
Apie šią rūšį žinoma mažiausiai iš visų. Dešimtajame XX a. dešimtmetyje B.Woodas išanalizavo visą tuo laiku atrastą Koobi Fora medžiagą. Nors 1470 kaukolei trūko žandikaulio, B.Woodas spėjo, kad jis buvo galingas su dideliais dantimis. Taip jau nutiko, kad vienišas žandikaulis iš Koobi Fora kolekcijos atitiko jo spėjimus. Nuo tada manyta, kad ši fosilija priklauso 1470 linijai.
Daugiau nebemanoma. M.Leakey ir jos komanda nuo tada rado du žandikaulius, daug geriau tinkančius naujajam plokščiaveidžiam radiniui – ir 1470 kaukolei – nei B.Woodo rasti žandikauliai. „Kartais laimi, kartais pralaimi“, – sako B.Woodas.
Bet dar lieka neįprasta žandikaulio fosilija. Pernai metais paskelbtų Koobi Fora tyrimų komentaruose B.Woodas iškelia drąsų pasiūlymą: žandikaulis gali būti įrodymas dar vienos homininų linijos, gyvenusios prieš 2 milijonus metų. M.Leakey komanda nebūtinai sutinka su tokia interpretacija, pabrėžia F.Spooras.
Tad Rytų Afrika mūsų genties formavimosi metu galėjo būti namai penkioms homininų rūšims. Kokie jų giminystės ryšiai, dar toli gražu neaišku, bet Homo habilis tebeatrodo labiausiai tikėtinas tiesioginis žmogaus protėvis.
Iš Pietų Afrikos
Ar bent jau atrodė iki netikėto atradimo už tūkstančių kilometrų į pietus nuo Koobi Fora ir Olduvai tarpeklio. 2008 metais L.Bergerio devynmetis sūnus Matthew rado pirmąją dar vieno hominino fosiliją Pietų Afrikos Malapa radimvietėje, į šiaurės vakarus nuo Johannesburgo. L.Bergerio komanda greitai atkasė porą 2 milijonų metų amžiaus skeletų, kurie buvo taip neįtikėtinai gerai išsilaikę, kad prie kai kurių kaulų tebebuvo prilipę odos gabalėliai. Jie paskelbė apie šį naują homininą 2010 m., suteikdami jam Australopithecus sediba pavadinimą.
 |
| Australopithecus sediba kaukolė |
Prisimenant Rytų Afrikos homininus, iš viso Afrikoje prieš 2 milijonus metų gyveno šešios rūšys – tokios diversifikacijos nepasitaikė per visą 7 milijonų metų homininų evoliuciją. Australopithecus sediba yra, ko gero, labiausiai stulbinantis iš viso šešeto.
Kai kuriais atžvilgiais, tarkime, smegenų dydžiu, Australopithecus sediba primena kitus australopitekus. Bet keista beždžione ją daro kiti aspektai, primenantys žmogaus bruožus. „Visame kūne, nuo galvos iki kojų pirštų, Australopithecus sediba turi daugybę charakteristikų, būdingų Homo“, – pažymi L.Bergeris.
Nepaprasta beždžionė
Kuo daugiau L.Bergeris tyrė skeletus, tuo labiau tvirtėjo jo įsitikinimas, kad Australopithecus sediba yra kertinė mūsų giminės medžio rūšis. Jis mano, kad Australopithecus sediba charakteristikos, tokios, kaip maži dantys, plonėjantis liemuo, būdingos Homo genčiai, stato ją į eilę, vedančią link Homo erectus.
Dietų tyrimai remia idėją, kad kelios skirtingos homininų rūšys išties gyveno šalia, naudodamos skirtingus išteklius. Tačiau jis neišsprendžia klausimo, ar Homo habilis arba panašūs į Australopithecus sediba australopitekai buvo mūsų tiesioginiai protėviai.
Bet Australopithecus sediba, kaip mėgsta nurodyti kritikai, yra viskas, kas nėra Homo habilis: tai australopitekas mažomis smegenimis, gyvenęs pietinėje Afrikoje prieš 2 milijonus metų – gerais 300 tūkst. metų vėliau nei didesnių smegenų Homo habilis pasirodė Rytų Afrikoje. Jie tvirtina, kad Australopithecus sediba yra netinkamas homininas netinkamoje vietoje netinkamu metu, kad būtų tiesioginis mūsų protėvis. „Jis tiesiog per jaunas, kad iš jo būtų kilę Homo“, – sako F.Spooras.
L.Bergeris tokią kritiką atremia paprastai: Homo habilis, seniausias mūsų genties narys, nėra vienas iš tiesioginių mūsų pirmtakų. Jo santykinai didelės smegenys sudaro tokį įspūdį, bet išvaizda gali būti apgaulinga. „Australopithecus sediba yra geresnis kandidatas į erectus protėvį, nei habilis kada nors buvo, – tvirtina jis. – Jo rankos, dantys ir kaukolės morfologija – neskaitant kaukolės tūrio – panašesnės į Homo erectus.“
O tai reiškia, pažymi jis, kad didelės smegenys išsivystė dukart. Mažų smegenų Rytų Afrikos australopitekai išsivystė į didesnes smegenis turėjusį Homo habilis maždaug prieš 2,3 milijonus metų, bet ši linija išmirė. Šiek tiek vėliau pietinės Afrikos australopitekai, artimi Australopithecus sediba, išsivystė į didelių smegenų Homo erectus ir ši linija tapo visos žmonijos pradžia. Taigi, L.Bergeris neteigia, kad Australopithecus sediba pats yra tiesioginis mūsų protėvis, bet kad tikrasis protėvis buvo labai panašus australopitekas, tuo pačiu laiku gyvenęs tame pačiame regione.
L.Bergerio idėja sutikta labai kritiškai. Pavyzdžiui, T.White'as atmeta L.Bergerio teiginius apie Australopithecus sediba. Ten, kur L.Bergeris regi į Homo panašias charakteristikas, T.White'ui matosi įdomiai susimaišiusi anatomija, niekaip negalėjusi pasitarnauti mūsų genties juodraščiu. Bet Australopithecus sediba bent jau yra neginčytinai nauja rūšis, sako T.White'as. To paties negalima pasakyti apie visus Rytų Afrikos radinius.
„B.Woodas ir kolegos skirsto radinius pernelyg smulkmeniškai, sakydami, kad šios nežymios variacijos rodo atskiras linijas“, – mano T.White'as. Skirtumų yra ir tarp dabartinių žmonių, tačiau mes visi priklausome vienai rūšiai. Panašiai, teigia jis, visi Koobi Fora radiniai priklauso vienai rūšiai, nepaisant formų skirtumų.
F.Spooras atmeta T.White'o argumentus apie Koobi Fora fosilijas. „Norėčiau, kad Timas pateiktų kokią nors statistiką, rodančią, kad yra kokia nors primatų rūšis, kuri būtų pakankamai skirtinga, kad jai galėtų tikti visi radinių požymiai“, – sako jis.
Kad jau kaulų forma tokia atvira interpretacijoms, gal yra kitokių mįslės sprendimo būdų? Pasirodo, yra. Dantų emalyje esanti anglis gali suteikti užuominų apie dantų savininkų įprastinį racioną. Jei skirtingų formų dantų savininkų buvo skirtinga dieta, tai paremtų atskirų rūšių buvimo teiginį.
Dar neseniai tyrėjai manė, kad homininų dietos buvo gana panašios. Dauguma australopitekų tikriausiai maitinosi sėklomis ir šakniavaisiais, tuo tarpu Homo genties atstovai prie daržovių tikriausiai prisidurdavo ir šiek tiek mėsos. Dabar žinome, kad reikalas daug sudėtingesnis.
2011 m. Thure'as Cerlingas iš Jutos universiteto Solt Leik Sityje atliko Paranthropus boisei dantų analizę. Šios rūšies dantys buvo tokie dideli ir tvirti, kad visada manyta, jog tai daugiausia sėklų ir riešutų valgytojai. Bet T.Cerlingo analizė parodė, kad, kaip bebūtų keista, Paranthropus boisei galėjo leisti dienas, rupšnodami žolę – išskirtinė dieta, būdinga homininams ir praktiškai nepasitaikanti tarp beždžionių.
Pernai L.Bergeris su kolegomis patikrino Australopithecus sediba dantų anglies izotopus. Pasirodė, dietoje buvo neįprastai gausu medžių lapų, vaisių, netgi žievės, nepaisant fakto, kad jo aplinkoje dominavo žolės. Vėlgi, tai išskirtinė dieta, nebūdinga jokiems kitiems homininams.
T.Cerlingo naujausias, praėjusį mėnesį publikuotas, darbas nurodo kai kurių prieš 2 milijonus metų gyvenusių homininų dietų specializaciją. Svarbiausia, kad neįprastai plokščio veido 1470 linijos dieta buvo panaši į Paranthropus boisei – 1470 linijai priskiriamuose dantyse yra toks pat neįprastas izotopų, būdingų žolei, parašas. Tuo tarpu su Homo habilis siejamos fosilijos rodo, kad ši rūšis mažiau kliovėsi žolėmis, kaip maisto šaltiniu.
Taigi dietų tyrimai remia idėją, kad kelios skirtingos homininų rūšys išties gyveno šalia, naudodamos skirtingus išteklius. „Šis darbas atveria klausimą, kaip būtent jie dalinosi erdvę“, – sako T.Cerlingas.
Tačiau jis neišsprendžia klausimo ar Homo habilis arba panašūs į Australopithecus sediba australopitekai buvo mūsų tiesioginiai protėviai. Tik aiškių tarpininkų atradimas išspręstų šį ginčą. Bet jei žiūrėsime į pastaruosius keletą metų, kaip į orientyrą, nauji atradimai gali iškelti daugiau klausimų, nei pateikti atsakymų.
Bent jau B.Woodas tikras dėl vėjo krypties. Jis spėja, kad iki 2064 m. – po šimtmečio nuo pirmųjų Homo habilis radinių aprašymo ir po 99 metų nuo Progreso maršo – mūsų giminės medis bus dar vešlesnis ir šakotesnis, nei dabar jo regimas. Jei ir toliau bus daug ir svarbių atradimų, gali neprisireikti laukti taip ilgai, kad sužinotume, ar jis buvo teisus.
Parengta pagal „New Scientist“.
