XVI a. jis spėjo palikti savo pėdsaką ekonomikoje, medicinoje, teologijoje ir poezijoje. Tačiau su didžiausiu jo palikimu pasauliui susipažįsta kiekvienas pradinukas ir naudojasi beveik visi žmonės, kurių darbas yra bent kiek susijęs su skaičiais. R.Recorde'as išrado lygybės ženklą.
Nuo šlapimo iki matematikos knygų
R.Recorde'as gimė 1510 metais Tenbio miestelyje Velse. Būdamas vos 14 metų pradėjo mokytis Oksfordo universitete. Sulaukęs 21 metų jis tame pačiame universitete jau dėstė matematiką, nors mokslinė karjera nebuvo jo gyvenimo tikslas. Per keletą ateinančių metų jis dar spėjo įgyti medicininį išsilavinimą, leidusį parašyti išskirtinę monografiją „The Urinal of Physic“, kurioje medikams išaiškino, ką galima sužinoti pagal paciento šlapimą.
Bet panašu, kad medicina R.Recorde'ui pasirodė ne tokia įdomi (arba ne tokia pelninga) veiklos sritis, kaip kad jis tikėjosi – per dešimtį metų jis spėjo pasukti link finansų srities ir tapo monetų kalyklų Bristolyje, Londone bei Dubline prievaizdu. Nors neabejotina, kad išliko sentimentų ir rašytojo gyvenimo būdui. Jis sukūrė keletą knygų itin skirtingomis temomis: poemų rinkinių, teologinių traktatų, kurie gynė protestantizmo idėjas ir, svarbiausia, vadovėlių.
R.Recorde'as savo vadovėliuose ne šiaip aiškino astronomijos, geometrijos ir aritmetikos idėjas – jis tą darė vietos gyventojų kalba, angliškai. Iki tol visi rašto darbai, susiję su matematika, buvo kuriami lotyniškai, o tai reiškia, kad juos skaityti galėjo tik žmonės, turintys tiems laikams ganėtinai retą aukštąjį išsilavinimą. R.Recorde'as savo knygas skyrė paprastiems britams. Ir tokiems smalsiems, bet universitetų suolų trinti neišgalintiems (arba tam laiko neturintiems) žmonėms jis pateikė patį svarbiausią savo išradimą. Savo paskutinėje knygoje – 1557 m. publikuotoje „The Whetstone of Witte“ – jis pasauliui pristatė lygybės ženklą.
=
Matyt, žmogaus, kuris nemažai laiko praleido studijuodamas šlapimo ypatumus ir kontroliuodamas pinigų srautus, protas yra pragmatiškas. R.Recorde'ui po kurio laiko įgriso rašyti, kad viena lygties pusė yra lygi kitai lygties pusei. Tad jis savo susierzinimą (ypatingo žavesio turinčia anglų kalba) išreiškė taip: „Norint išvengti varginančio žodžių „yra lygu“ (sen. angl. „is equalle to“) kartojimo, aš rašysiu taip, kaip esu pratęs daryti savo darbo užrašuose – du lygiagrečius brūkšniukus“. Kitaip tariant, norėdamas išreikšti kokią nors matematinę mintį jis rašė ne žodžius, o simbolius. O koks simbolis galėtų būti labiau tinkamas lygybei, nei du lygaus ilgio brūkšneliai? Joks! Kaip aiškino pats R.Recorde, „jokie kiti du dalykai negali būti labiau lygūs“.
Tiesa, lygybės ženklas išpopuliarėjo ne akimirksniu. XVI a. mokslo pasaulyje vis dar viešpatavo lotynų kalba. O šioje kalboje lygybės sąvokai nusakyti buvo žodis „aequalis“, kurį, esant reikalui buvo galima trumpinti iki „ae“ arba „oe“. Tačiau lygybės ženklo išpopuliarėjimą lėmė du kiti simboliai, su kuriais R.Recorde'as supažindino britus – tai buvo vokiečių kalboje jau anksčiau naudoti „+“ ir „-“. Šių trijų ženklų kombinacija žmonėms leido greitai ir neeikvojant daugybės rašalo užrašyti matematines idėjas simboliais. Todėl tokį sakinį, kaip „Vienas kintamasis, prie kurio pridedamas trejetas, yra lygus kitam kintamajam, iš kurio atimtas ketvertas“, nuo R.Recorde'o laikų galime užrašyti „x+3 = y-4“.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad R.Recorde'o vardą verta prisiminti tik dėl to, kad jį galbūt teks sutikti kokiame nors protmūšyje ar šiaip norint pasirodyti protingesniam. Tačiau Svansio universiteto kompiuterių mokslo profesorius Johnas V. Tuckeris, daug laiko skyręs skaičiavimo istorijos tyrinėjimams, tikina, kad R.Recorde'as yra gerokai svarbesnis istorijai žmogus, nei galėtų pasirodyti. Savo knygoje „Robert Recorde: The Life and Times of a Tudor Mathematician“ J.V.Tuckeris aprašė, kaip prieš pusę tūkstantmečio gimęs mokslininkas paklojo pamatus kompiuterių mokslui – bent jau angliškai kalbantiems žmonėms.
Didelę kompiuterių mokslo dalį sudaro duomenų rinkimas, kūrimas ir apdorojimas. Tai yra universalus ir visuotinai paplitęs mokslas, tapęs pagrindu didelės dalies visų mums įprastų procesų. Norint perprasti kompiuterių mokslo istoriją reikia grįžti prie tokių matematikų ir rašytojų, kaip R.Recorde'as.
J.V.Tuckeris įsitikinęs, kad R.Recorde'as supažindino Didžiąją Britaniją su iki tol nepažinotomis kiekybiškumo ir duomenų sąvokomis, kurios iš esmės apvertė pasaulį aukštyn kojomis. Jo instrukcijos kaip taikyti matematiką tokiose srityse, kaip prekyba, žemės matavimas, navigacija bei astronomija, paragino žmones pasukti galvas visiškai kitaip – iki tol jie mąstė tik terminais „nemažas kiekis“ ir „didelis atstumas“. R.Recorde'as buvo itin svarbus žmogus įvedant į kasdienę „apyvartą“ tokias sąvokas, kaip tikslumas, apibrėžtas kiekis ir tikslus palyginimas.
Matematika visiems
Taip pat akivaizdu, kad R.Recorde'as išpopuliarino naują „skaičių kalbą“. Iš lotyniškų ir vokiškų tekstų jis išsirankiojo tokias sąvokas, kaip „linijinis“, „denominuoti“ (išreikšti), „binominis“ ir „lygtis“ (angl. equation). Taip pat jis pateikė matematinį išaiškinimą tokiems žodžiams, kaip „kvadratas“, „racionalus“, „neracionalus“, loginės sąlygos (angl. compound). Jis išmokė tautiečius kalbėti ne tik anglų, bet ir matematine ir netgi kompiuterių kalba.
Vienas svarbiausių R.Recorde'o išradimų iki šių dienų naudojamas kompiuterių kalboje. Jo lygybės ženklas 1957 m. pirmąkart panaudotas programavimo kalboje „Fortran I“. Lygybės ženklas ir įvairios jo variacijos, kaip, antai, „==“ arba „===“, vis dar naudojami žmonių, kurie, kaip ir R.Recorde'as, „nori išvengti varginančio žodžių „yra lygu“ kartojimo“. Šiandien kompiuterių programuotojai naudojasi R.Recorde'o darbo vaisiais – tikslia, kiekybiškai įvertinama ir efektyvia simbolių kalba – pasauliui nusakyti.
Deja, R.Recorde'o idėjos taip aplenkė savo laikmetį, kad būdamas gyvas jis nė kiek negarsėjo kaip racionalumo ir matematinio švietimo didvyris. Ir nepaisant viso savo mąstymo racionalumo, jis užmiršo anuomet be galo svarbią gyvenimo taisyklę: aristokratai visada laimi. Saugią darbo vietą Dublino monetų kalykloje iš jo atėmė Pembroko grafas. Tiesa, iki šių dienų ginčijamasi, ar poziciją jis prarado dėl to, kad kilo sunkumų sidabro kasyklose, kurių priežiūra taip pat buvo patikėta R.Recorde'ui, ar dėl to, kad į Anglijos sostą atsisėdo katalikė karalienė Marija, kai pats R.Recorde'as buvo protestantas.
R.Recorde'as nusprendė nenusileisti grafui ir iškėlė jam ieškinį dėl piktnaudžiavimo. Grafas kirto atgal ieškiniu dėl šmeižto. Teismas buvo palankesnis grafui, o 1557 m. nuskurdintas R.Recorde'as buvo pasodintas į skolininkų kalėjimą, kur po metų, vos sulaukęs 48-erių, ir pasimirė.
