Nors tai skamba neįtikėtinai, atrodo, kad vykstant klimato kaitos krizei daugelis rifinių salų vis didėja.
„Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad dauguma tiriamų rifinių salų nuo XX amžiaus vidurio buvo stabilaus dydžio arba padidėjo“, – sako tyrėjų grupė, vadovaujama Naujosios Zelandijos Ouklendo universiteto geomorfologo Murray Fordo.
Bet kaip tiksliai šios salos taip išsilaiko virš vandens?
Norėdami tai sužinoti, M.Fordas kartu su kitais mokslininkais ištyrė Jeho salą, vieną iš 56 salų, sudarančių koralinį Ailinglaplapo atolą, priklausantį Maršalo saloms – žemų salų respublikai, kuri laikoma viena iš labiausiai nykstančių Žemėje dėl kylančio jūros lygio.
„Tokios prognozės pagrįstos prielaida, kad salos yra geologiškai statiškos reljefo formos, kurios tiesiog nuskęs kylant jūros lygiui“, – kitame, dar praėjusiais metais paskelbtame tyrime aiškino M.Fordas.
Ši prielaida pasirodė esanti klaidinga. 2018 m. atlikus 30 koralų atolų Ramiajame ir Indijos vandenynuose analizę, apimančią iš viso 709 salas, nustatyta, kad pastaraisiais dešimtmečiais 88,6 proc. salų buvo arba stabilios, arba padidėjo jų plotas, ir kad nė vienas atolas neprarado žemės ploto.
Tai daug žadantys rezultatai. Nepaisant to, niekada nebuvo visiškai aišku, kaip šios salos, susidarančios iš nuosėdų, auga taip, kaip jos auga.
Mes žinome, kad jos auga ir į išorę, ir galbūt į viršų. Pasaulinis jūros lygis nuo 1900 m. pakilo apie 20 centimetrų, tačiau iš kur atsiranda papildomos nuosėdos, dėl kurių atsiranda tos sausumos? Ar tai naujai pagaminta rifų medžiaga, ar iš anksčiau likęs smėlis, kuris kažkaip nuplaunamas ant koralų darinių?
Naujajame tyrime M.Fordas ir jo vadovaujama grupė išnagrinėjo Jeho salą, lygindami tiek oro, tiek palydovinius salos vaizdus, taip pat rinkdami naujai susiformavusių sausumos nuosėdų pavyzdžius.
Nuotolinio stebėjimo duomenys rodo, kad nuo 1943 m. Jeho salos žemės plotas padidėjo maždaug 13 proc., 2015 m. išaugo nuo 2,02 kv. km iki 2,28 kv. km. Be to, dabartinė sala kadaise galėjo būti daugiau nei viena sala – nuosėdos dabar jungiasi, atrodo, kadaise tai buvo keturios atskiros sausumos.
Be to, iš salos paimti mėginiai rodo, kad naujosios Jeho salos dalys yra neseniai sukurtos iš organinės medžiagos, gaminamos rifo, priešingai nei senesnės nuosėdos, tapusios salos struktūra.
Tyrėjai teigia, kad negalime tiksliai žinoti, ar tas pats procesas gali vykti ir kitose salose, tačiau išvados rodo, kad rifų sistemos su sveikų nuosėdų gamybos režimais turėtų sugebėti toliau augti, nepaisant jūros lygio kilimo.
„Koraliniai rifai, kurie supa šias salas, yra salų augimo mašinų skyrius, gaminantis nuosėdas, kurios yra išplaunamos salos pakrantėje, – aiškina Fordas. – Sveiki koralų rifai yra būtini, kad šis procesas tęstųsi ir ateityje.“
Žinoma, patys sveiki koralų rifai šiais laikais nėra visiškai įprastas dalykas. Dėl to kyla klausimas: kiek ilgai ir kaip greitai gali tęstis šis neįtikėtinas reiškinys? Ar ateityje net ir savaime augančios salos gali neatsilikti nuo spartėjančio jūros lygio kilimo?
Jeho sala negali atsakyti į šį klausimą, bent jau ne dabar. Tačiau tai padėjo atverti kelią svarbioms naujoms idėjoms – toms, kurias mokslininkai turės įtraukti į savo tyrimus apie rifines salas.
„Esami modeliai laiko salą pavieniu pavidalu nuo embriono būsenos iki visiško išsivystymo, paprastai per tūkstantmečius. Mūsų stebėjimai atskleidžia papildomą salų formavimosi mechanizmą, kurio metu dabartinės salos gali būti kelių mažesnių salų, kurios kiekviena galėjo susidaryti skirtingu metu, susijungimo produktas“, – rašo autoriai.
Tyrimo rezultatai aprašyti „Geophysical Research Letters“.
